Vargo ar Meilės nelaisvė?

Kartą gyveno šeima. Labai gražiai sutarė ir niekuomet nebuvo sutikę Vargo. Vieną dieną Vargas išgirdo apie šią šeimą ir susimąstė:

- Kaip čia taip?! Negi jie nieko apie mane negirdėjo?! Na, pasistengsiu, kad jie mane pažintų!

Viską apsvarstęs Vargas pradėjo aiškintis, kur toji šeima gyvena. Be to, paskelbė, kad jei kas nors pamėgins nesakyti tiesos apie laimingos šeimos gyvenamąją vietą, - patys labai artimai su Vargu susipažins.

Taigi, išsiruošė Vargas į kelionę ir pradėjo pakeliui gyvenančius žmones klausinėti, kur gyvena laimingoji šeima. Kai kas iš baimės rodė Vargui kelią, tačiau tokių nebuvo daug. Didžioji dauguma, sužinoję, kur Vargas išsiruošė, užsiliepsnojo pavydu, todėl noriai pasakojo, kaip rasti kelią. Dar daugiau atsirado tokių, kurie patys atbėgo pas Vargą ir vienas kitą permušdami stengėsi kuo tiksliau nupasakoti kelią.

Galų gale Vargas atskubėjęs netoli laimingosios šeimos namų, sužinojo, kad šeima gyvena nelaisvėje.

Nustebo Vargas ir nepatikėjo. Perklausė dar kartą:

- Kaip tai nelaisvėje? Juk tai neįmanoma!

Žmonės Vargui paaiškino:

- Taip, tikrai jie gyvena nelaisvėje, tačiau nelaisvė jiems atrodo saldi ir maloni!

- Jūs mane erzinate! – suriko Vargas. – Taip nebūna!

- Būna! – paaiškino žmonės. – Štai kad ir bepročiai: juk jie ne retai yra įsitikinę, kad yra laimingi!

- Tai ką, toji šeima bepročiai? - pasitikslino Vargas.

- Panašiai, - atsakė žmonės. – Jie gyvena Meilės nelaisvėje. Nieko aplink nepastebi, išskyrus vieni kitus ir galvoja, kad yra laimingi.

- A-aaaaa... – sumurmėjo Vargas, - šiuo atveju man teks palūkėti. Kai tik bent vienas jų išsivaduos iš nelaisvės, tuomet išmuš mano valanda. Tada ir likusieji nelaisvėje neišsprūs iš mano nagų!

Vargas labai susierzino ir be galo nusiminė. Tik žmonėms savo būsenos neparodė. O šie, prisiplakę prie Vargo, kuždėjo jam į ausį, kurią kitą šeimą Vargas turėtų būtinai aplankyti. Pasiūlymų buvo tiek daug, kad Vargas suprato, jog pats vienas neapsidirbs. Todėl nusprendė pasišaukti į pagalbą savo giminaičius: pusseseres Ligą, Nelaimę, ir Išdavystę, pusbrolius Nepriteklių ir Skurdą, nesuskaitomą daugybę dukterų Apkalbų ir Skriaudų, mylimiausius sūnus Neteisingumą, Melą ir Šmeižtą bei būrį kitų giminaičių, noriai padedančių Vargui keliauti pas žmones. Vis dėlto ne visur Vargas su savo svita pajėgė apsidirbti, todėl jam visuomet noriai talkindavo kai kurie žmonės, o tokių talkininkų niekada netrūko. Ne retai jų būdavo net per daug. Vis dėlto Vargo giminaičiai mielai apmokydavo savanorius žmones, kaip kaskart efektyviau tarnauti Vargui ir plėsti jo karalystę žmonių namuose. Žmonės labai džiaugdavosi, kai Vargas su savo giminaičiais sukiodavosi kaimynų ar pažįstamų šeimose. Kuo labiau jis darbavosi, tuo labiau žmonės džiaugėsi, manydami, kad pas kaimynus užsibuvęs Vargas neaplankys jų pačių. Tačiau Vargas arba jo palydovai nuošaly nepalikdavo nė vieno.

Galų gale kai kurie žmonės pavargo gyventi Vargo nelaisvėje ir nutarė prašyti, kad juos į savo nelaisvę priimtų Meilė.

Meilė noriai priėmė visus norinčius. Deja, dalis žmonių, pabuvoję Meilės nelaisvėje, nutarė, kad vis dėlto jiems lengviau gyventi Vargo karalystėje. Mat Meilė reikalavo vienų dalykų atsisakyti, kitus įsigyti, o ši užduotis kai kam pasirodė per sunki.

Taip ir gyvena žmonės iki šios dienos tiek vienoje, tiek kitoje karalystėje arba nelaisvėje. Ir tik nuo jų pačių priklauso, kas ką pasirenka.