ŠVENTASIS (maža knygelė vilčiai susigrąžinti)

VALERIJUS RUDZINSKAS

ŠVENTASIS

2020 m.

ŠVENTASIS

Vargu ar sutiksime žmogų, nesižavintį šventaisiais. Bet kuris šventasis pašaukimo kilnumu nenusakomai didingesnis, negu apie jį rašoma knygose. Jis regi Dievo Veidą. Jam apreikštos paslaptys, kurių mes net neįsivaizduojame. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad šventuoju jis tapo ne dėl to, kad dabar regi Dievo Veidą, bet dėl troškimo tarnauti Dievui žemiškajame gyvenime arba dėl to, kad Dievas pirmasis panoro regėti žmoguje šventąjį...

*

Pažįstu daug šventųjų, apie kuriuos nebus rašomos knygos, Bažnyčia niekada neįtrauks jų į oficialius šventųjų sąrašus. Tai žmonės, kuriuos sutinku savo gyvenime. Tai tu, kuris dabar skaitai šią knygelę. Nenustebk ir neabejok! Iš tiesų, tai – tikrai tu! Tu, kuris gali užtarti pas Dievą bet kurį gyvenimo bendrakeleivį ir dabar, ir būdamas amžinybėje. Bet kuris, kas tave nors truputį myli ar bent mažumėlę tavimi tiki, gali sulaukti tavo užtarimo, nes esi didis ir galingas šventasis, priėmęs šio gyvenimo dovaną, kad leistum Dievui padėti įprasminti savo gyvenimą. Tu tai atlieki. Net ir nežinodamas. Todėl esi šventas. Pasikartosiu: neabejok tuo!

*

Viename priemiestyje stovėjo namas. Senas senutėlaitis, nedidukas, išgyvenęs gal net kelis šimtmečius. Žvelgdamas į naujus miesto namus jis jautėsi ne itin jaukiai. Sunku atspėti, kaip jis apskritai išliko. Jo krūtinės nepuošė memorialinės lentos. Jo sienų neramstė kitados čia gyvenusių ar bent trumpam apsistojusių didžių žmonių autoritetai. Vis dėlto jis ne veltui išstovėjo tiek metų. Jame gyveno žmonės. Gal ir jie buvo didingi, tik niekas šito nepastebėjo. Nieko keisto. Didesnės dalies šventųjų gyvenimus pridengia svetimi šešėliai...

ŠVENTOJO CHARAKTERISTIKA

Šventojo charakteristika: jis neša kryžių, neretai kamuojamas ligų, varginamas nenugalimų ydų, pašiepiamas žmonių, kartais jų nemylimas ir kritikuojamas, retsykiais palūžtantis, patiriantis apleistumo jausmą ir išdavystę, kitąkart praradęs gyvenimo džiaugsmą, kamuojamas išmėginimų, pamiršęs, kad yra Dievo šventasis (o juk dėl tokio vargo jis ypač didis šventasis!), pats nežinodamas žengiantis išganingu Gailestingumo keliu, kurio gale laukia atlygis – Pats Gailestingumas, apkabinsiantis, nušluostysiantis ašaras ir vainikuosiantis šventųjų vainiku.

*

Tarp daugelio šventojo džiaugsmų yra vienas ypatingas – savęs dovanojimo kitiems aistra. Dovana tampa tikrove, kai atgyja gavėjo gyvenime ir širdyje. Todėl savęs dovanojimo džiaugsmas tenebus niekuo ribojamas, nes aplink daug Viešpaties mylimųjų, laukiančių, kol parodysime jiems Dievo meilę, dovanodami save.

*

Vadinamasis socialiai padorus žmogus niekuomet nerodo savo emocijų. Tuo tarpu šventasis nebijo klysti ir pasidalinti skaudžia klaidos patirtimi. Siekdamas apsaugoti kitus jis neslepia savo emocijų ir gyvena pilnakraujį Dievo vaiko gyvenimą.

*

Šventasis juokiasi mirčiai į veidą. Jis nebijo mirties, nes puikiai supranta, kad mirtis jo gyvenime turi galią tik labai trumpą akimirką, o toji mirties galia atveria duris gyvenimui, kuriame baigiasi netikrumo laikas, nes širdis visai amžinybei įmena nesibaigiančios Meilės paslaptis.

*

Tikras šventumas slypi šalumoje. Kai kada jis sutinkamas ir didmiesčių megapoliuose. Šventojo laimė – Dievo buvimo visame kame atpažinimas. Tačiau Dievas lengviausiai sutinkamas ten, kur nurimsta širdis.

*

Kartą vienas vaikinas aplankė šventą senolį, atsiskyrusį nuo pasaulio ir gyvenantį tankiame miške. Jie šnekučiavosi apie gamtą, dorybes ir kitus dalykus, kai staiga pastebėjo plėšiką, sunkiai mėginantį prasibrauti pro susipynusį brūzgyną. Galų gale prisiartinęs prie senolio, plėšikas puolė prieš jį ant kelių, sakydamas:

- O, šventasis žmogaus! Palengvink mano sielos kančias! Mano nuodėmės sunkiai mane slegia.

- Ir mano nuodėmės slegia mane, - atsakė šventasis.

- Tačiau aš vagis ir plėšikas, - tarė plėšikas.

- Ir aš vagis ir plėšikas, - atsakė šventasis.

- Tačiau aš žmogžudys! – sušuko plėšikas. – Mano ausyse iki šiol skamba vaitojimai tų, kuriuos aš nužudžiau.

- Ir aš žudikas, - atsakė šventasis. – Mano ausyse taip pat iki šiol skamba mano nužudytųjų aimanos.

- Aš įvykdžiau nesuskaičiuojamą daugybę nusikaltimų, - neatlėgo plėšikas.

- Ir mano nusikaltimai nesuskaičiuojami, - atsakė šventasis.

Tuomet plėšikas atsikėlė ir įdėmiai įsižiūrėjo į senolį. Kurį laiką jo žvilgsnyje atsispindėjo visiškas pasimetimas.

Kai jis atsitraukė nuo senolio ir pasišokinėdamas nubėgo atgal į mišką, jaunuolis atsisuko į šventąjį ir jį paklausė:

- Kodėl tu apkaltinai save blogybėmis, kurių neatlikai? Ar nepastebėjai, kad žmogus nuo tavęs atsitraukė daugiau tavimi nebetikėdamas?

Šventasis atsakė:

- Tai tiesa. Daugiau jis nebetiki manimi. Tačiau jis išėjo šiek tiek paguostas.

Ir ties šiais žodžiais pasigirdo nutolstančio plėšiko daina, savo skambesiu užpildžiusi mišką...

*

Šventasis nebijo ateities. Jame nėra baimės. Baimė kyla tik tuomet, kai perdėtai prisirišame prie būsimų planų ir paverčiame juos vieninteliu gyvenimo tikslu. Kuo labiau mąstome apie ateitį, tuo labiau bijome ją prarasti ir dar labiau gailimės, kad ją jau praradome. Tačiau šventojo ateitis ne šio pasaulio varguose ir nesibaigiančiose kovose, o amžinojoje dabartyje, kur nesiliaujantis Dievo Artumas sergi mūsų ramybę bei visų lūkesčių išsipildymą.

NEŽEMIŠKOSIOS DIDYBĖS ŠVENTOVĖ

Naktį, kai pradėjau rašyti šią knygelę apie šventąjį, t. y. apie tave, regėjau viziją.

Išvydau nežemiškos didybės šventovę, į kurią plūste plūdo gausi minia. Daugelis jų buvo apiplyšę, suvargę, purvini, paliegę. Staiga ši didžiulė minia išsiskyrė į dvi grupes ir tvarkingai sustojo šventovės šonuose. Vienoje pusėje atpažinau daugelį savo gyvenime sutiktų puikių žmonių. Kitoje pusėje kažkodėl dauguma buvo čigonai. Aš pats buvau pakeltas į šventovės viršų, kad viską gerai matyčiau. Supratau, kad visi esame Dievo Akivaizdoje. Tai atrodė labai natūralu ir savaime suprantama. „Kodėl, Viešpatie, čia susirinko tiek čigonų, ir kas jie?“ Nors Dievo nemačiau, tačiau širdyje išgirdau aiškų atsakymą: „Tai – Mano šventieji. Visi tie, kuriuos pasaulis laiko nieko vertais“. Vienu mirksniu abi žmonių grupės buvo perkeistos. Visų veidai tapo spindintys, o apskurę drapanos virto nenusakomo grožio rūbais. Staiga viena grupė pradėjo giesmę. Po poros eilučių giesmę tęsė kita grupė. Ir taip giedojo pakaitomis, tarsi psalmę. Bet tai nebuvo psalmė. Giedojo nežemiška kalba. Šios kalbos niekur niekada negirdėjau. Manau, kad žemės žmogus nesugebėtų ištarti tokių gražių garsų. Tačiau kalbą aš supratau. Tai šventųjų Dievo šlovinimo himnas. Vėl išgirdau širdy Dievo balsą, drauge klausiantį ir teigiantį: „Girdi, kaip gražu? Jie – Mano šventieji ir Aš jais gėriuosi. Pasakyk jiems tai“. Tą akimirką vizija liovėsi ir aš supratau savo užduotį: pasakyti tau, kad esi Dievo šventasis.

TU – DIEVO ŠVENTASIS

Daug kas mato tavo trūkumus ir apie juos kalba. Neskubėk tokiomis kalbomis patikėti. Kalbantieji dažniausiai nežino tavo slapčiausių širdies kertelių, sklidinų šventumo dvelksmo. Jie net neįtaria, kad tu – Dievo šventasis.

*

Kitąkart nuleidi rankas laikydamas save beviltišku nevykėliu. Tačiau tavo silpnumas reikalingas Dievo Gailestingumui, kad tokį tave radęs galėtų tau pasakyti: „Aš – tavo stiprybė, o tu – Mano šventasis“.

*

Jei kada nepasiseka, neišsigąsk. Išbandymo akimirką atmink: esi Dievo šventasis! Gali visas pasaulis mėtyti tave purvais, tačiau niekas neįstengs tau, kuris esi šventasis, pakenkti. Kvailai atrodytų mėginantis apmėtyti purvu saulę, norėdamas ją sutepti ar užgesinti. Purvas saulės nepasiektų, bet sugrįžęs nukristų ant veido pasikėsinusiam išniekinti karališkąjį žiburį.

*

Dievui nėra nereikalingų žmonių. Nėra tokių, kurių Jis nenorėtų regėti tarp šventųjų.

Mąstydami šia tema galime kai ko pasimokyti iš žydų etikos. Joje sakoma, kad kiekvienas žydas – tai dalelė visos bei nedalomos tautos, kurioje nėra nė vieno nereikalingo žmogaus. Talmudo aiškintojai išplečia šią mintį pasakodami apie sudėtį smilkalų, kurie būdavo deginami kaip deginamoji auka šventykloje. Aukščiausiasis įsakė kunigams pagaminti smilkalų mišinį. Visi smilkalai pasižymėjo ypatingu aromatu, išskyrus vieną, įeinantį į bendrą sudėtį. Šio smilkalo kvapas aitrus ir itin nemalonus. Tačiau jei mišinį gamindavo be šios smirdančios medžiagos ar be kurios nors kitos iš paminėtų sudedamųjų dalių, smilkalai buvo laikomi netinkami naudojimui.

Panašiai kaip ir smilkalų sudėtis, asmens ypatybėmis besiskiriantys žydai, kaip moko jų rabinai, drauge lyg vienas turi stoti Aukščiausiojo Akivaizdon, nors visi yra labai skirtingi.

Taip ir tu, nepaisant kokiu smilkalu būtum, esi reikalingas visiems bendrame kelyje į šventumą. Be tavęs kiti neįstengs jo pasiekti. Tu esi būtina visų mūsų šventėjimo dalis.

*

Nutinka, kad tu kenti diena iš dienos. Ryte nerimauji, kaip teks pakelti užgriūvančias naštas, o kai ateina vakaras, bijai užmigti, nes žinai, jog būsi iškankintas naktinių košmarų. Jautiesi nemylimas ir nereikalingas. Arba reikalingas tiek, kiek kažkam esi naudingas. Bandai žvelgti pro besidriekiančios kančios miglas, tačiau tolyje jos nesisklaido, o dar labiau sutirštėja užgriūdamos tave tarsi audros debesys. Žinai, kad bet kurią akimirką gali būti sutraiškytas ir iš viso to, ką esi sukūręs, beliks šipuliai. Tavo gyvenimas virto tamsiąja naktimi, kurią patirti lemta kiekvienam Dievo šventajam. Todėl neišsigąsk audrų ir grasinančių žaibų. Audros ateina ir praeina, o gyvenimas, ačiū Dievui, labai trumpas. Tai supranta kiekvienas šventasis. Tai supranti ir tu. Todėl, kai nebelieka galinčių tau padėti žmonių, glauskis prie nė akimirkai nuo tavęs nesitraukiančio Dievo angelo peties. Kasdien jį prisimink ir nieko nebijok. Leisk sau pajusti, kaip ant tavo galvos Viešpaties angelas deda šventojo vainiką, nes šioje žemėje tu atsiėmei tik pažeminimus, ligas, šmeižtą, pavydą, nesėkmes ir nelaimes. Kasdienybės kančioje nusipelnei, kad būtum pavadintas šventuoju.

KAS TAVĘS LAUKIA?

Ką Dievas savo Karalystėje prirengė šventiesiems? Kai kurie žmonės, regėdami žemiškąjį grožį trokšta, kad bent po mirties galėtų juo džiaugtis. Tačiau būsimasis grožis, kurio atkarpėlę prieš daugelį metų Viešpats man parodė, net nėra lygintinas su pačiais gražiausiais vaizdais žemėje. Į ten išėjęs, didžios nuostabos pagautas, šlovinsi visų geradarybių Viešpatį, kasdien regėdamas atsinaujinančią dangiškojo grožio panoramą ir pats būsi pakviestas dalyvauti šio grožio kūrime, nes atrasi, kad tavyje įdiegtas kūrybinis pradas, Danguje galutinai ir neribotai išlaisvintas. Dievas patikėjo tau kai kurias kūrybos paslaptis žemiškajame gyvenime, tačiau amžinajame tu jas realizuosi tobulai. Štai ką tau parengė Dievas, nes labai tave myli. Myli, nes esi Jo rinktinis indas. Esi Jo šventasis.

*

Tu esi amžinesnis už viską, kas kada nors buvo, yra ar bus sukurta. Jokie padangių šviesuliai nesugebės aplenkti tavęs amžinumu ir laime. Kada nors jie išnyks, tačiau tu liksi.

TAVO ŠVENTUMO DARBAI

Kai pasilenki prie gėlės žiedo, kai juo grožiesi, svaiginamas dosnaus žiedynų aromato, kai stebi iš lėto ropinėjančią kamanę ir švelniai švelniai lieti ją pirštais, tu – šventasis, nes moki ir nori džiaugtis Kūrėju.

*

Kai sėdi prie sergančiojo lovos kantriai patarnaudamas ligoniui, jo nerimastingą žvilgsnį priglausdamas saugiame širdies laivelyje – tu šventasis, nes padedi kažkam išplaukti į laimingą Amžinybės uostą.

*

Kai iškenti kito žmogaus silpnumą bei ribotumus, jo nevilty dovanodamas vilties žodį ar apkabindamas, tampi angelu, šluostančiu kruviną prakaitą nuo Viešpaties kaktos Jo naktinės maldos prieš mirtį metu.

*

Kai turi kantrybės kitą išklausyti, nors jo kalbos gali pasirodyti įkyrios ir nuobodžios, tampi į jį atkreiptu Dievo žvilgsniu, įstengiančiu suprasti, užjausti ir neatstumti.

KAI KURIŲ ŠVENTŲJŲ LITANIJA

Sergantysis nepagydoma liga, jaučiantis, kad iškeliavimas arti, arba esantis mirties agonijoje, tu esi šventasis, todėl melski už mus pasiliekančiuosius, nes netrukus regėsi Dievo Veidą ir būsi panardintas Jo Gailestingumo pilnatvėje.

*

Įkalintasis, iš kurio atimta laisvė, daugelio pasmerktas ir paniekintas, dažnai priverstas elgtis ir gyventi ne taip, kaip liepia tavo sąžinė, tu esi šventasis, nes sunkus tavo kryžius, o aplink tave – nuolatinė meilės stoka, todėl melski už mus, esančius laisvėje ir neretai smerkiančius tave, nors gana dažnai mūsų slaptosios nuodėmės keliskart didesnės už tavo viešąsias.

*

Tu, kuri pardavinėji savo kūną ir apie kurią daugelis kalba su panieka, dėl didžio nusižeminimo esi šventoji, todėl melski už mus, laikančius save teisuoliais, nors slapta pasinaudojančiais tavo kūnu, jei ne darbais, tai bent žvilgsniais ir mintimis, kuriose daug nešvankybės, tačiau nė lašelio meilės ar atjautos.

*

Nenorintysis gyventi, mąstantis apie savižudybę ar net mėginęs tai padaryti, mūsų atstumtas ir pasmerktas psichiatriniam gydymui, tu esi šventasis, nes patyrei šio gyvenimo baisumą, todėl gyvenk ir melski už mus, susvetimėjusius, nutolusius bei nenorinčius matyti tavo sužeistos širdies.

*

Kunigų išbartas ar atstumtas, patyręs Gailestingumo tarnų negailestingumą, tu esi šventasis, nes taip kaip ir Kristus, patyrei spjūvius į veidą, todėl melski už mus, neretai daug didesnius nusidėjėlius, nei tu.

ŠVENTŲJŲ MALDOS

2007-ųjų. gegužę sapnavau gražų sapną...

Sapne regėjau kelių metrų ilgio ir aukščio knygą Dievo šventovėje. Knyga neturėjo keturkampės formos, o labiau priminė vėduoklę. Prieš mano akis Dievo angelas pradėjo versti šios knygos puslapius. Juose išvydau nepaprasto grožio gėlių žiedus, žiedų nėrinius ir piešinius, taip pat sudėliotus iš gėlių. Vieni puslapiai buvo vien iš baltų žiedų, kiti iš rausvų, dar kiti – įvairiaspalviai. Nieko nuostabesnio nebuvau matęs jokiuose albumuose. Angelas paaiškino, kad toji neapsakomo grožio knyga – žmonių maldos. Be to, sapne regėtas Viešpaties pasiuntinys ištarė kelių pažįstamų žmonių vardus, atkreipdamas mano dėmesį į ypatingą kai kurių gėlių puslapių ornamentikos grožį. Pasirodo, tai – daugelio man pažįstamų žmonių maldos. Tačiau ir kiti knygos puslapiai atrodė nepakartojamo grožio, nors angelas ir nepasakė, kokie žmonės nupynė tokius puošnius maldų vainikus Dievui...

Pasakodamas šį savo sapną nė vieno neįpareigoju juo tikėti. Tačiau manau, kad iš tiesų mūsų maldos gali tapti tokiomis be galo puošniomis knygomis, kurias su nepailstamu pasigėrėjimu vartysime Amžinybėje. Mes turėtume vieni kitiems dovanoti pačius gražiausius maldų žiedus, išmargindami jais Dievo knygas. Tai – šventųjų knygos. Tad tebus šios knygos tokios gražios, kad ir Viešpaties angelai pagauti nuostabos jomis gėrėtųsi...

PAŽINK DIEVO ŠVENTUOSIUS

Kitados vienas valdovas paprašė garsų rašytoją parašyti didžio šventojo biografiją. Rašytojas sutiko. Po metų valdovas jį paklausė, ar jau baigė rašyti? Rašytojas atsakė:

- Ne, ji dar nebaigta, tačiau aš stengiuosi rašyti labai greitai.

Praėjus porai metų, valdovas ir vėl pasiteiravo ar jau baigta jo pavesta užduotis, tačiau sulaukė panašaus atsakymo.

Po trijų metų ir vėl atsakymas buvo tas pats. Valdovui kilo įtarimas: „Kaip tai gali būti? Jei jis pastoviai tvirtina, kad rašo labai greitai, tuomet kodėl net trims metams prabėgus biografija vis dar nėra baigta?“

Valdovas tarė:

- Leisk man pažiūrėti, kiek tu parašei!

Rašytojas atsakė:

- Šventojo gyvenimo istorijos neįmanoma parašyti paprastai. Tol, kol patys netapsime šventaisiais ir nenugyvensime šventojo gyvenimo, neįstengsime nei jo suprasti, nei parašyti biografijos. Jei nesugebame šventojo suprasti, ką gi galime apie jį parašyti? Jei norėtumėte parašyti karaliaus biografiją, reikėtų nuolat šalia jo būti ir nė akimirkai neatsitraukti. Tik tuomet taptų įmanoma kažką apie jį pasakyti. Tačiau aš niekuomet nebuvau šalia šventojo ir niekuomet jo nepažinau. Šventojo gyvenimo istorija – tai ne karalių, princų ar kitų įžymybių istorija. Šventojo gyvenimo istorija – tai jo sielos istorija, kurią pažįsta vienintelis Dievas.

Rašytojas nesusimąstė apie dar vieną svarbų dalyką: kiekvienas žmogus yra Dievo šventasis!

*

Kai kurių šventųjų gyvenimai knygose nėra aprašyti. Yra tokių, kurių vardai minimi nebent kriminalinėse suvestinėse.

*

Šventumo siekis – mirtingo žmogaus nemirtinga pergalė. Siekiančiojo tapti šventuoju atstūmimas ir panieka jam – mirtingo žmogaus nemirtinga tragedija.

*

Kai tavo rankos, širdis bei sąžinė sutepti šventojo ašaromis ar net krauju, velnias lengvai išplėšia iš tavo krūtinės žmogiškąją širdį ir įdeda žvėrišką.

Kai šventąjį niekini ir iš jo tyčiojiesi, velnias pavagia tavo protą ir jo vieton įskiepija beprotystę.

IŠ KAI KURIŲ ŠVENTŲJŲ GYVENIMO

Vieną pavakarę į šiokiadienio Mišias atvyko 82 metų močiutė iš gretimo kaimo. Ji papasakojo savo istoriją, kurią leido perteikti ir jums.

Moteris turėjo vyrą, kuris mirė palikdamas ją su penkiais vaikais. Iš jų jauniausiai mergaitei buvo tik treji metukai. Tolesnis gyvenimas nebuvo lengvas. Kai sūnūs suaugo, vidurinis pasikorė. Po kurio laiko pasikorė pirmagimis sūnus. Dar vėliau nuo alkoholizmo mirė jauniausias sūnus. Abiejų dukterų gyvenimas taip pat susiklostė labai nelaimingai. Tačiau mane nustebino močiutės žodžiai: „Aš niekada nepalūžau. Dievas ir malda visuomet teikė ir tebeteikia jėgų. Tikiu, kad Viešpaties padedama kantriai nešiu savo kryželį nedejuodama iki gyvenimo pabaigos, nes nedaug jau ir beliko“.

Ką apie šią močiutę galėčiau pasakyti? Nebent tai, jog ji – Dievo šventoji, ypatingu būdu stiprinama Viešpaties, nes jos lūpos ir širdis turi jėgų ištarti, kad Dievas yra gailestingas.

Kiek stiprybės iš jos galime pasimokyti! Kiek šviesos! Kiek Dievo meilės!..

*

Daugelis esame skaitę evangelinę istoriją apie sūnų palaidūną. Šioje istorijoje atpažįstame ribų neturinčią tėvo meilę. Man teko girdėti dar vieną istoriją. Ji – apie sūnaus meilę pasiklydusiam tėvui, kai šis buvo netyčia užkluptas situacijoj, apie kurią niekada netroško, kad sūnus sužinotų. Regėdamas tėvo nuopuolį, sūnus verkdamas puolė jam ant kaklo tepajėgdamas ištarti žodžius: „Tėve, labai tave myliu!“ Su ašaromis akyse šią istoriją man papasakojo pats tėvas.

Sakau tau, šio tėvo sūnau, tu jau įminei Dievo Karalystės paslaptį, nes Dievas tavo jaunon krūtinėn įdėjo tėvo širdį. Tą skaudžią minutę tu tapai tėvu savo tėvui, o tavo tėvas – tavo sūnumi. Tai atlikti įstengia tik didieji šventieji. Tu – vienas iš jų. Tačiau šventas ir tavo tėvas, nes jis turėjo jėgų priimti tavo visa atleidžiančią meilę, o tu savo ašaromis nuplovei tėvo sielos žaizdą. Būk palaimintas, sūnau! Tavo šventumo pavyzdys teįkvepia ir kitus jaunuolius juos pačius pranokstančiai meilei.

*

Anądien viena mama atvežė pas mane užtarimo maldai vėžiu sergantį penkiametį sūnelį. Jos akyse išvydau vaivorykštę, aprėpiančią begalinį skausmą, didžiulę viltį ir kryžiaus kančių nepabūgusią motinos meilę. Taip atrodo Marija, laikanti mirusį Sūnų. Taip atrodo šventieji. Šventoji vaikelio motina, vos girdimai ištarė, kad Dievas dovanoja mums gražų gyvenimą. Šventas jos vaikelis, paženklintas mirties ženklu, kad amžinai gyventų...

Kentėjimai, kurių prasmės neįmanoma paaiškinti, gimdo šventuosius.

NETIKRI ŠVENTIEJI

Pažįstu žmonių, kurių kalbos prasideda ir baigiasi kitų žmonių kritika. Esą kritikuojamiesiems trūksta pamaldumo arba jie neprisitaiko prie jiems primetamo „tikėjimo“ įvaizdžio. Linkiu, kad Dievas saugotų tave nuo šių žmonių, nes jie stipriau už patį šėtoną sunaikins tavo viltį, kad Viešpats veda tave šventumo keliais. Kad ir kokius nuodus mėgintų tavyje pasėti šie apsimetėliai „šventieji“, nepasitikėk jais ir nesileisk jų suvedžiojamas. Atmink: su Dievo Gailestingumo priešais niekada nebus pakeliui...

*

Neturintis gailesčio niekada netaps šventuoju.

*

Neretai baiminamės uždarytųjų narvuose vadindami juos pikčiausiais žvėrimis. Tik beveik niekada nepagalvojame, kad gana dažnai patys aršiausi žvėrys stovi šalia narvų, saugodami uždarytuosius. Kartais tarp vienų ir kitų atsiveria neperžengiama bedugnė, kaip ir Abraomo prieglobstyje. Veltui narvų sargai maldauja bent lašelio vandens. Net ir norėdami buvusieji uždarytieji negali jiems padėti...

Dažnai susimąstau, kad kažką įkalindami narvuose, gimdome šventuosius, tačiau patys tampame velniais...

*

Kai kurie žmonės gimė su angelų sparnais. Tam, kad kiltų ir keltų. Kad į mūsų gyvenimą parneštų Šventosios Dvasios ugnį. Tačiau kaip nuliūdau regėdamas žmones, nusiplėšusius didingus sparnus ir įmetusius juos į laužą, kad taptų velniais...

Neįsivaizduojamas skausmas tų, kurie gimė sparnuoti, tačiau laisva valia pasirinko puolusiųjų lemtį.

ŠVENTŲJŲ DOSNUMAS

Šventieji – be galo išmintingi žmonės. Jie supranta, kad viskas, kas mums būtina, įgyjama labai nebrangiai. Tik už dažniausiai visiškai nereikalingus daiktus mokame didžiulius pinigus.

*

Yra dalykų, kurių neįmanoma nei nupirkti, nei parduoti. Tai – Dievo dovanos, iš kurių viena dovanota visiems. Jos vardas – šventumo siekis.

KAD BŪTUM ŠVENTAS

Kad ir kokias dvasines aukštumas manytume galintys pasiekti, jei nepasitikėsime veltui dovanojamu Dievo gailestingumu, imsime pervertinti savo pačių šventėjimo pastangas, neturinčias nieko bendra su tikruoju šventumu.

*

Kuo labiau jautiesi gyvenimo suluošintas, beviltiškas nusidėjėlis, neįstengiantis pasikeisti, tuo labiau turi teisę glaustis prie mylinčios Jėzaus Širdies. Kai ateini pas Jėzų, Jis tavyje nebemato nusidėjėlio, bet regi šventąjį.

*

Skruzdėlė, matuojanti savo takelį milimetrais, nieko negali pasakyti apie mūsų daugybės kilometrų ilgio kelią. Tačiau ir pats žmogus, jau nuo lopšio sutuoktas su mirtimi, argi galėtų teisingai aprašyti tūkstantmetę žmonijos istorijos kelionę, jei jo buvimas šiame pasaulyje tęsiasi tik vieną dvi minutes, lyginant su Kūrėjo Metraščiu, kuriam „viena diena [...] yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Taigi verta stengtis tapti šventuoju, kad šios trumpos mūsų gyvenimo minutės būtų užantspauduotos Dievo Gailestingumo stebuklu, nes ir mes trokštame tapti gailestingi vienas kitam.

*

Niekuomet ir apie nieką nekalbėk blogai.

Vienas išminčius, girdėdamas dviejų pašnekovų dejavimus, kiek aplinkui netobulų ir veidmainingų žmonių, jiems tarė:

- Užtat aš žinau netoli nuo čia esančią vietą, kur susirinkę tik šventieji.

Pašnekovai nustebusiu žvilgsniu pervėrė išminčių, manydami, kad kažką neteisingai nugirdo.

- Aš suprantu, - tęsė išminčius, - tai atrodo labai keista. Tačiau apie tuos šventuosius niekas nieko blogo nesako, net ir judu.

- Kur toji vieta? – dvejodamas paklausė vienas iš pašnekovų? – Ar tik nebus ši vieta vienuolynas?

- Ne, - nusišypsojo išminčius, - tai ne vienuolynas. Tai – kapinės...

*

Tai, ko mus Šventajame Rašte moko apaštalai, ką savuoju gyvenimu skelbia šventieji, moko Dievo Vardu, ir viskas, ką jie nuveikia, nuveikia taip pat Dievo Vardu. Jie garbina Viešpatį kaip visos kūrinijos Viešpatį ir kaip abiejų pasaulių – fizinio bei dvasinio – vyriausiąjį Karvedį. Viskas iš Dievo ir viskas per Dievą. Nieko nėra šalia Dievo: be Jo valios pievose nepražysta nė vienas žiedelis, be Jo palaikymo negali alsuoti jokia gyva būtybė, joks įvykis nenutinka be Dievo, kaip to įvykio Dalyvio arba Liudytojo žinios. Be Dievo nevyksta nieko. Taip jautė, taip regėjo, taip suprato Dievo apaštalai ir šventieji. Ta pačia dvasia gyveno ir daugelis pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių. Visų mintys buvo persunktos Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Visi sprendimai ir poelgiai buvo pašvenčiami Viešpačiui Jėzui Kristui, nukryžiuotam ir prisikėlusiam. Viskas, kas buvo sakoma, sakyta Jėzaus Vardu, Vardu Karaliaus bei Viešpaties, Mokytojo ir Gydytojo. Jo Vardas nuolat degė visų ištikimų tikinčiųjų širdyse ir lūpose. Tu taip pat esi kviečiamas toliau skelbti Jėzaus Vardo šlovę, kad taptum šventuoju.

DANGAUS ŠVENTIEJI

Kai mūsų gyvenimas susipančioja į sunkiai išpainiojamus mazgus, šventieji, kai prašome jų pagalbos, padeda atrišti pirmąjį, stipriausiai užveržtą mazgą. Toliau turime darbuotis patys.

*

Širdies akimis regėjau keistą Paskutinio Teismo epizodą. Dievas pašaukė liudininkais gėles, medžius, paukščius ir net gyvūnus. Ir, kai pasirodydavo šventasis, gėlės dar gražiau pražysdavo, medžiai ryškiau sužaliuodavo, paukščiai imdavo garsiau čiulbėti, gyvūnai džiaugsmingai šokinėti, visi vienu balsu tvirtindami, kad šis šventasis juos mylėjo, taip, kaip juos pamilo Kūrėjas, leisdamas į pasaulį. Tačiau, vos pasirodydavo savimi pasitikintis teisuolis, gėlės suskleisdavo žiedus ar net vysdavo, medžiai imdavo nerimastingai šlamėti ir net mesti lapus, paukščiai liaudavosi čiulbėję, o gyvūnai, apimti išgąsčio, slėpdavosi miško tankmėj...

Dievo kūrinija atpažįsta šventąjį ir žemėje, ir Danguje.

MANO MALDOS

Dieve, Kuris pašaukei mane tapti Tavo šventuoju, tegul mano dvasia per amžius spinduliuoja dėkingumo gyrių ir tebūna jis mielas Tavo Širdžiai. Dėkoju Tau už mano brolių ir sesių šventumą, už tai, kad juose sukūrei savo Paveikslą.

*

Kiekvienas Kristaus žodis – tarsi žvakė, įžiebta šio pasaulio sutemose. Daugelio filosofų mintys arba jau užgeso, arba gęsta. Net gi lengvas vėjelis gali jas užpūsti, tačiau nei žemėje, nei visoje Visatoje nėra audros, įstengiančios užpūsti Kristaus žodžių liepsną. Būtent dėl to Jėzus galėjo kalbėti tai, ko neišdrįstų ištarti nė vienas mirtingasis: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24, 35). Tai žodžiai iš Evangelijos ir apie Evangeliją. Meldžiuosi, kad Kristaus žodžių šviesa nušviestų kelią tau, pašauktam tapti šventuoju, ir kad Jėzaus Vardas būtų gyvas tol, kol žemėje gyvens bent vienas žmogus.

*

Dievo šventasis, kuris perskaitei mano žodžius, linkiu tau niekuomet nesuabejoti, kad bet kokios tavo kilnios pastangos duos tinkamą vaisių. Sėkla, kitąkart ilgus metus išbuvusi žemėje, vos tik sulaukusi tinkamos akimirkos, iškart išleidžia daigelį.

TURINYS

Šventasis

Šventojo charakteristika

Nežemiškos didybės šventovė

Tu – Dievo šventasis

Kas tavęs laukia?

Tavo šventumo darbai

Kai kurių šventųjų litanija

Šventųjų maldos

Pažink Dievo šventuosius

Iš kai kurių šventųjų gyvenimo

Netikri šventieji

Šventųjų dosnumas

Kad būtum šventas

Dangaus šventieji

Mano maldos