Akmenys ir smėlis

Kaip pasakojama senoje legendoje, garsus išminčius, norėdamas savo mokiniams paaiškinti gyvenimo išminties pamoką, paėmė du vienodus indus ir pradėjo juos pildyti.

Pirmąjį indą iki pat viršaus išminčius pridėjo stambių akmenų. Tuomet tarp akmenų atsiradusius tarpus užpildė smulkesniais akmenėliais, o jų tilpo išties nemažai. Na, o pabaigoj visus likusius tarpelius tarp stambių akmenų ir smulkių akmenėlių užpildė ganėtinai nemažu smėlio kiekiu.

Antrąjį indą išminčius iškart iki pat viršaus pripylė smėlio. Tada pamėgino į indą įdėti bent vieną didesnį akmenį, tačiau nieko iš to neišėjo. Trukdė prieš tai supiltas smėlis.

- Dabar, - tarė išminčius mokiniams, - atpažinkite šiuose induose savo gyvenimą.

Dideli akmenys simbolizuoja svarbiausius gyvenimo dalykus, tai, kas gyvenimui suteikia prasmę.

Maži akmenėliai reikalingi dėl to, kad gyventumėte patenkinti ir džiugūs.

Na, o smėlis reiškia kasdienę rutiną, taip vadinamas gyvenimo smulkmenas.

Taigi, norėčiau, kad jūs suprastumėte: jei savo indą užpildysite smėliu, jame nebeliks vietos akmenims. Tai reiškia, kad jei jūs visą savo laiką ir jėgas iššvaistysite gyvenimo smulkmenoms, jums nieko nebeliks svarbiausiems dalykams. O tuomet gyvenimas taps beprasmis ir tuščias, susidedantis nebent iš menkų smulkmenų.

Taigi, visų pirma dėmesį kreipkite į tai, kas svarbiausia, nes visa kita tėra tik smėlis.

Kas be ko, žmonės labai skirtingi. Skirtingas jų suvokimas. Skirtingos nuostatos. Kad būtų kiek aiškiau, pasikalbėkime apie žmogaus gyvenimo lygius.

Žmogaus gyvenimo lygiai

Pasakojimas apie mokytoją, dėliojantį į indus akmenis ir pilantį smėlį, labai daug ką vaizdžiai paaiškina. Pasirinkau šią iliustraciją, norėdamas visus apsaugoti nuo smėlio: menkų ir beprasmių norų, į kuriuos atkakliai mėgina nukreipti įvairios reklamos ir bendravimas su kai kuriais žmonėmis. Visiems linkiu, kad nešaudytume žvirblių iš patrankų, o išmoktume užsiimti kažkuo prasmingesniu: mūsų gyvenimo didžiaisiais akmenimis, t.y. svarbiausiais gyvenimo tikslais bei prasmėmis. Nepamirškime ir smulkių akmenėlių, padėsiančių gyvenimą paversti labiau efektyviu bei laimingu. Na, o gyvenimo smulkmenomis rūpintis tikrai neverta, nes antraip jos, tarsi smėlis, labai greitai užpildys visus likusius tarpelius. Visa laimė, jei turėsime stambių akmenų ir smulkesnių akmenėlių. Tuomet smėlis neįstengs praryti viso mūsų gyvenimo.

Prieš keliolika metų Lietuvos estradoje buvo gana populiari daina, kurioje skambėjo žodžiai, kad „labiausiai kenksminga gyventi“. Prisiminę dainą ir nusišypsoję iškart pereikime prie ne vieno žmogaus išgyvenamos „nepakeliamo“ gyvenimo patirties arba smėlio, kurio prisikaupė tiek daug, jog „neįmanoma“ naštos tįsti toliau.

Nieko nelaukdamas noriu priminti, kad bet kokios „nepakeliamo“ gyvenimo situacijos tėra tik mūsų galvoje. Jau nuo seniausių laikų iškiliausi žmonijos protai suprato, kad esame tai, ką apie save pačius ir kitus galvojame. Keiskis pats, o tuomet keisis visas pasaulis! Vis dėlto daugelis pasakys, kad tai atlikti per daug sudėtinga arba išvis neįmanoma. Taip, išties neįmanoma, jei pats žmogus neįstengia arba jam kažkas nepadeda rasti pokyčių kelio. O kelias visų pirma prasideda nuo žinių, t.y. nuo išprusimo, noro įsisavinti įkvepiančią informaciją, išmintį, įstengiančią perdėlioti galvoje savo pačių suformuotas ar kažkieno įdiegtas į niekur nevedančias nuostatas bei stereotipus, neleidžiančius ištrūkti iš „nepakeliamo“ gyvenimo gniaužtų. Nėra žinių, nėra išmanymo, nėra noro ar galimybių išgirsti patarimą – štai ir akligatvis. Neabejotinai ne kartą ir ne du kiekvienas buvome jame užstrigę. Taigi, be ilgesnių išvedžiojimų noriu pasakyti, kad gyvenimo pokyčiai prasideda nuo žinių. Tai pirmas ir esminis žingsnis.

Nieko nelaukdami pamėginkime kai ką sužinoti.

Visi trokštame gyventi laimingai ir sėkmingai. Tiesa, laimę bei sėkmę suvokiame labai skirtingai. Vis dėlto tai netrukdo suprasti kai kuriuos reikšmingus principus.

Psichologija apibrėžė tris esminius žmogaus vystymosi bei gyvenimo veiklos lygius:

1. Ikisocialinis;

2. Socialinis;

3. Postsocialinis, kartais vadinamas Viršsocialiniu (šį lygį dažniausiai aptaria teologija).

Kokie tai lygiai?

Pirmasis (ikisocialinis) – tai nesusiformavusios socializacijos lygis, kuomet žmogus dar nėra radęs savo vietos visuomenėje. Kalbama ne tik apie vaiką, bet ir suaugusį, deginantį Paryžiaus priemiesčių automobilius, keliantį riaušes bei mėtantį akmenis į institucijų ar parduotuvių langus, įtūžusius mitinguotojus, arba sporto sirgalius (nesvarbu kokios komandos), sukeliančius muštynes. Jų niekaip neįmanoma vertinti kaip patyrusių socializaciją ir netgi kaip suaugusių. Be to, žmonės gyvenantys ikisocializacijos lygyje nepaiso visuomenės normų, t.y. bendrai suvokiamų nuostatų „kas yra gerai“ ir „kas yra blogai“. Jų kalbinė sfera atsidūrusi apverktinoje padėtyje. Jų žodyno atsargos itin menkos. Kalboje vyrauja nenormatyvinė leksika, o kalbant apie menkas žodyno atsargas susiduriame su Elločkos Liudojedkos fenomenu iš nemirtingojo „Dvylika kėdžių“ serialo. Ten akivaizdžiai gausu kadrų, kai pritrūkus žodžių, pagrindinį vaidmenį pradeda atlikti gestai, intonacijos ir mimikos. Tai – ikiverbalinis lygis.

Manau, kad bus įdomu sužinoti truputį plačiau apie šį fenomeną ir prisiminti šią nuotaikingo romano heroję.

Elločka Liudojedka – tai Iljos Ilfo ir Eugenijaus Petrovo satyrinio romano „Dvylika kėdžių“ personažas.

Elločkos Liudujedkos žodyną iš viso sudarė tik 30 žodžių, kuriais ji sugebėjo išreikšti bet kokią mintį. Perkeltine prasme Liudojedka – vulgari, primityvi ir „seksuojanti“ moteris, gyvenanti vyrų sąskaita vien savo pačios malonumams. Jos akiratis itin ribotas. Ši moteris gyvena išskirtinai kaip vartotoja, siekia įgyti daiktus ir lenktyniauja suknelių margumu su kitomis Elločkomis.

Pravardę „Liudojedka“ autorius Elločkai davė siekdamas savo heroję prilyginti Mumbo-Jumbo žmogėdrų genčiai, kurios visą žodyną tesudaro tik 300 žodžių (t.y. net dešimtį kartų daugiau, negu Elločkos). Jos įvaizdis įsitvirtino psichologijos studijose ir tapo tam tikru kai kurių moterų apibūdinimo tipažu. Esminė jų egzistencijos prasmė – aprėdai ir lengvabūdiškas gyvenimas. Pagrindinis Elločkos žodis buvo „Cho-cho!“. Priklausomai nuo aplinkybių, ji šiuo žodžiu išreikšdavo ironiją, nuostabą, susižavėjimą, neapykantą, džiaugsmą, kitų žeminimą ir pasitenkinimą.

Antrame, socializacijos lygyje, įvykusi socializacija įveda žmogų į visuomeninių santykių sistemą, kurioje individas atlieka įvairius vaidmenis (vyro, inžinieriaus, viršininko ir t.t.), realizuoja savo amplua (amplua – tai, kaip jis tai atlieka: gerai, blogai, linksmai, liūdnai, sėkmingai ar nesėkmingai). Visa tai žmogus vykdo griežtai paisydamas visuomenės palaikomų įvaizdžių. Dalyvaudamas pačiose įvairiausiose visuomeninių santykių sistemose, žmogus išmoksta gana lengvai plepėti, nesudėtingai suformuodamas ir realizuodamas savo verbaliką. Dažniausiai taip ir gyvena iki mirties, net nesužinojęs, kad yra kažkas kokybiškai daugiau.

Antrąjį, socialinį lygmenį, puikiai apibūdina karaliaus Saliamono pasakojimas iš Koheleto knygos:

„Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera tai mirtingiesiems daryti per jų keleto dienų gyvenimą po dangumi.

Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. Įsitaisiau vandens tvenkinių savo augančio miško medžiams laistyti. Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat ir didžiules galvijų bandas bei avių kaimenes, didesnes negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valdų turtus. Apsirūpinau dainininkais – vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių.

Taip tapau didis. Viršijau visus, buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nei savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai suteikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudingo po saule!“ (Koh 2, 3-11).

Kaip regime, antrasis lygmuo Saliamonui pilnaverčio džiaugsmo nesuteikė. Karalius Saliamonas, būdamas išmintingas, nujautė kitokio gyvenimo potencialą ir, išbandęs visus įmanomus malonumus bei patenkinęs visus materialius poreikius, nusprendė, kad tai tebuvo vien „tik rūkas ir vėjų vaikymas!“ (Koh 2, 11).

Trečiasis, postsocialinis, viršsocialinis, postkonvencinis ir netgi viršverbalinis lygis.

Šiame lygyje žmogus pajunta kone visas gyvenimo sritis slegiantį visuomenės taisyklių sąlyginumą. Liaujasi „verbalizuoti“ dažnuose ir, kaip netikėtai paaiškėja, beprasmiuose bei jam nereikalinguose vakarėliuose. Tuomet tarsi pasitraukia iš visuomenės, atsisakydamas bėgti kartu su banda ir šaukti, vedliui paliepus. „Išvyksta“ į savotišką emigraciją, kuomet viduje taria: „Aš lieku su jumis, tačiau ne jumyse“, o kartais ir išorinę: „Aš pasitraukiu iš jūsų tarpo ir jumyse nebebūsiu“.

Pirmuoju atveju jis tampa autsaideriu (ne, ne paskutiniu bėgimo rungtynėse, bet tuo, kuris stovi šalia), o antruoju – atsiskyrėliu: nesvarbu kur, miške, vienuolyne, kalnuose ir t.t. Tačiau, kuo bebūtų šie viršsocialiniai žmonės, elitą (kalba eina ne apie visuomenės elitą, o apie visos civilizacijos bendrai), sudaro būtent jie. Jų pasitraukimas iš pasaulio buvo sąmoningas žingsnis pasirinktame Kelyje, o ne blaškymasis ieškant nesuvoktos priebėgos. Pirmųjų ir antrųjų atpažinimo kriterijus vienintelis: autsaideriai tai tie, kurie socialiai save realizavo. Atsiskyrėliai - visiškai socializuoti individai, kurie įsigiję būtinas ar net perteklines visuomenines vertybes, toliau lieka nepatenkinti visuomeninio gyvenimo siūloma prasme ir atranda juos tenkinančias prasmes.

Kalbant apie trečiąjį, postsocialinį lygį, niekas nesako, kad turėtume apsigyventi kokiame nors miške ar pabėgti į vienuolyną. Užteks apsisprendimo gyventi Kūrėjo Karalystėje. Fariziejai paklausė Jėzaus: „Kada ateis Dievo karalystė?' Jėzus jiems atsakė: „Dievo karalystė jau yra jūsų tarpe“ (Lk 17, 20-21). Kūrėjas mus myli, todėl jau dabar trokšta dalytis savo Karalystės gyvenimu bei džiaugsmu.

Kur kelio pradžia? Visų pirma apsigyvenimas Karalystėje prasideda širdyje. Pabandysiu apie tai pakalbėti ne kokiais išmintingais žodžiais, nes gyvenimą Karalystėje galima regėti, girdėti, jausti. Todėl pamėginkime tai įsivaizduoti, kad patirtume širdies ir sielos gydymą, kurio daugeliui labai reikia. Tegul tai, ką skaitysite, suteiks džiaugsmą, ramybę, viltį, paguodą, laimę ir begalinę meilę.

Pamėginkime įsivaizduoti, jog esame Rojuje, kuriame žydi neapsakomos įvairovės ir grožio gėlės, o pats Kūrėjas šviečia ryškiau už saulę. Ten regime daugybę Dievo angelų ir šventųjų, o taip pat laimingus, mus mylinčius ir mums besišypsančius jau baigusius šios žemės kelionę savo artimuosius. Mūsų akis džiugina ryškūs, ypatingai gražūs, Karalystės vaizdai. Gamta ir architektūra tiek patrauklūs, kad nebegalime nuo šio grožio nukreipti akių. Visur, kur tik pažvelgiame, regime bet kokią mūsų vaizduotę pranokstantį grožį.

(Visą nepakartojamą Karalystės grožį galite papildyti savo pačių susikurtais jums maloniais vaizdais).

Ir vėl pamėginkime įsivaizduoti, kokie nuostabūs Karalystės garsai. Girdime angelų chorus, kurių giesmės tokios gražios, kad neįmanoma jų atsiklausyti. Rojaus soduose klausomės itin mielo paukščių čiulbėjimo, ir lengvo žolynų šlamėjimo, pučiant gaiviam vėjeliui. Tolumoj skamba dangiška muzika. Karalystės šventieji, angelai ir mūsų artimieji taria mums kupinus meilės, paguodos ir ramybės žodžius. Ir pats Karalius kviečia mus drąsiai artintis prie jo sosto, kreipdamasis nepaprastu žodžiu - „Mylimieji“.

(Visus nepakartojamus Karalystės garsus galite papildyti kitais, jums maloniais garsais).

Leiskime sau pajusti, kaip švelniai Karalystės žolynai liečia mūsų kojas, kaip maloniai visą kūną glamonėja ypatingai malonios oro srovės. Prisiglaudus prie bet kurio Karalystės sodų medžio, jaučiasi, kaip medis, tarsi sąmoninga būtybė, maloniai priglunda prie mūsų, apdovanodamas nepaprastu švelnumu. Taip pat jaučiame, kaip mus su neišmatuojama meile, jautrumu ir globa apkabina Dievo angelai ir šventieji, o taip pat mūsų artimieji, tardami žodžius: „Gera mums čia būti!“ Pagaliau ir pats Kūrėjas, pasikvietęs artyn, apkabina ir švelniai glosto galvą, sakydamas, kad „Tu esi mano mylimiausias sūnus / dukra“.

(Visus nepakartojamus Karalystės švelnius palytėjimus ar apkabinimus galite papildyti kitais, jums maloniais palytėjimais ar apkabinimais).

Po šio malonaus įsivaizdavimo, dar kartą sugrįžkime prie aukščiau aptartų ikisocialinio, socialinio ir postsocialinio lygmenų.

Trijų lygių sąvokos tapo pirmuoju pamatu kuriant sėkmės modelį. Labai akivaizdu, kad žmonių, gyvenančių skirtinguose lygiuose, samprata apie sėkmę gali labai smarkiai skirtis. Galėtume paklausti, ar mūsų pasaulyje yra kokie nors sėkmės modeliai?

Pradžioje pamėginkime išsiaiškinti, kaip toli (o gal dar išvis vos truputį) esame pažengę sėkmingesnio gyvenimo keliu? Pasitelksiu senovės indų suformuotą gyvenimo modelį, į kurį žvelgdami pamėginsime patys sau atsakyti į svarbiausius klausimus. Ši modelis, arba tiksliau sistema, susideda iš keturių viena po kitos sekančių žmogaus įsisavinamų sferų ir tikslų, vedančių į sėkmę. Tai Artha, Kama, Dharma ir Mokša.

Artha – tai grynai materialusis egzistencijos aspektas. Pagrindinis jo tikslas - pakankamas sėkmingo gyvenimo lygis. Atkreipkime dėmesį į žodį „pakankamas“. Išmintingieji indai labai seniai iki mūsų, tiesą sakant, ne itin išmintingų, suprato, kad žmogui reikia ne tiek, kiek jis norėtų, pakliuvęs į reklamoje vaizduojamų turtingumo modelių pinkles, o tiek, kiek jam iš tiesų reikia, kad visko pakaktų. Kita vertus, čia apribojimų nėra: jei kam nors iš tiesų reikalinga jachta, tegul dirba tiek, kad sukauptų jai reikalingas lėšas. Tačiau jei jachta reikalinga tik dėl pasirodymo, o ne iš tiesų, geriau apsispręsti, ko tikrai reikia ir ko užteks? Tarkime, vietoj jachtos – valties. Priešingu atveju nusivylimas neišvengiamas. Teks prarasti daugybę laiko ir pastangų dėl visiškai nereikalingos jachtos, kurios kaina prasideda nuo keliasdešimt tūkstančių eurų.

Kama – tai jausminiai malonumai. Tačiau kama apima ne vien taip vadinamus „seksualinius malonumus“, apie kuriuos nekalbėsiu, o viską, kas patenka į jausminių malonumų sąvoką. Tas „viskas“ yra visa, kas pamalonina žvilgsnį arba, kitais žodžiais tariant, džiugina akį. Taip pat ir tai, kas sužavi klausą. Ir tai, kas teikia malonumą kūnui, tarkime, valgis, maudymasis, lengvoji atletika ar bet koks kitas sportas. Sąrašą galėtume tęsti iki begalybės. Pagaliau ir tai, kas suteikia malonumą mintims: bet kokie proto malonumai.

Dharma – tai jau kažkas rimčiau. Tai, kas apibendrinama ne mažiau rimtu žodžiu Dao, Do, De (taip ištariama kinų, japonų ir korėjiečių kalbomis). Europietiškomis sąvokomis tai tiksliausiai būtų įmanoma perteikti žodžiais „Kelias“, gimimo ir gyvenimo Žemėje „Paskirtis“ ir/arba „Misija“. Tačiau jokiu būdu ne „Pareiga“ ar „Būtinybė“, kaip kitąkart šie žodžiai yra verčiami bei perteikiami. Visiškai kvailai skamba pasakymas: „Ugnies pareiga degti“, nes degimas – ugnies stichijos paskirtis, sielos, prigimties ir esmės realizacija. Tuo tarpu išsireiškimas, kad ugnies „Dharma“ (Dao, Do, De) degti, būtų visiškai vietoje. Taigi, pamėginus mąstyti europietiškai, būtų galima pasakyti, kad sąvoka „Dharma“ atitinka žodžius „Paskirtis“, „Prasmė“ ir gyvenimo „Misija“, arba, jei kalbėtume dar konkrečiau – Misiją, kuriai tu tarnauji. Tą pačią Misiją, vardan kurios verta gyventi ir už kurią galima mirti. Misiją, suteikiančią prasmę ganėtinai trumpam žmogaus gyvenimui.

Mokša – pati sudėtingiausia sąvoka iš visų keturių sėkmingo gyvenimo sąvokų, kurią aptarti neužtektų storiausios knygos. Mokša, anot indų mokymo, tai – Nušvitimo realizacija (tai ir išsilaisvinimas, Samadhi, Satori ir t.t.). Tai Nušvitimas, kuomet žmogus iš tiesų ir visam laikui suvokia nuostabų dalyką: nemirtingą ir iš esmės dievišką savo asmeninę prigimtį. Sąvoka „Nušvitimas“ tokia sudėtinga, kad čionai apsiribosiu tik metafora. Įsivaizduokime begalinį vandenyną, kuriame siaučia bangos, pasidengusios putomis. Įsivaizdavote? Tai štai, vandenynas – tai vientisas Kūrėjas. O bangos – tai mes, žmonės, kurie savo individualioje sąmonėje ir kruopščiai vadovaujami putų (mūsų Aš, ego), visiškai pamiršome, kad bet kuri banga yra neatskiriama vientiso vandenyno dalis. Kada nors tai prisiminsime. Taigi, Nušvitimas – tai gebėjimas, gyvenant dar šiame kūne, suvokti save esant vandenynu (neatsiejama jo dalimi). O tai, dar esant gyviems, leidžia patirti Nušvitimo malones ir privilegijas.

Panašų, ir mūsų kultūrai suprantamesnį, paaiškinimą siūlo krikščionybė. Šią žmogaus suvokimo, o tuo pačiu ir patiriamos laimės kelionę galėtume suskirstyti į keturis lygius (lygių yra gerokai daugiau, tačiau apsiribosiu tik esmingiausiais ir aptarsiu juos labai paviršutiniškai): Ikitikėjimas, Tikėjimas, Dvasinis Atgimimas, Gyvenimas su Dievu.

Ikitikėjimas. Tai gyvenimas be krikščioniškųjų vertybių, kai žmogus pažįsta vien esminius visuomenės daugumos priimtus stereotipus, „kas yra gerai“ ir „kas yra blogai“. Jų paiso (arba ne), priklausomai nuo to, kokį socializacijos lygį yra pasiekęs. Tikėjimo „reikalai“ jam nėra nei įdomūs, nei aktualūs.

Tikėjimas. Paprastai tai tradiciškai iš tėvų perimtas tikėjimo modelis, kuris yra pridėtinė (dažniausiai – antraeilė) gyvenimo dalis, ne itin gilinantis nei kas yra Dievas, nei kodėl juo reikėtų tikėti, nei kur tikėjimas veda? Be abejo, šį tikėjimą dar vertėtų išskaidyti į keletą lygių, iš kurių išskirčiau du pagrindinius: Proginis tikėjimas (kai su „tikėjimu“ susiduriama metinių švenčių ar šeimos progų metu) ir Aktyvus tikėjimas (kai žmogus daug meldžiasi, lanko šventas vietas, o kai kada, deja, ne itin dažnai, atlieka kažkiek gerų darbų).

Dvasinis Atgimimas. Kai žmogus asmeniškai išgyvena Dievo Artumą, asmeniškai įsileidžia Dievą į savo širdį ir jaučia troškimą šiame Artume išlikti, nors, ne retai, po kurio laiko toji patirtis ir pasiryžimai priblėsta, tačiau neišnyksta. Patyręs Dvasinį Atgimimą tikintysis dažniau susiduria su „banguojančio“ gyvenimo realybe, kurioje vieną dieną jaučiasi tarsi danguje, o kitą – skaistykloje ar net pragare. Tačiau esminė šį lygį patyrusio žmogaus nuostata – Viltis.

Gyvenimas su Dievu. Tai išrinktųjų Kelias arba viršsocialinis lygis, kuomet drąsiai atitolstama nuo kasdienybės ir minios, tačiau „eiliniai“ žmonės nelaikomi blogi. Už juos meldžiamasi, jie yra guodžiami, stiprinami, priimami, šitaip stengiantis pagelbėti „šio pasaulio vaikams“ įveikti kasdienybės sunkumus. Dažniausiai tai atsiskyrėliai ir vienuoliai (pvz., pirmųjų amžių dykumų Tėvai, gausus būrys viduramžių šventųjų; Rytuose - Siluanas Atonietis, Serafimas Sarovietis bei kitos, čia neminimos Asmenybės; Vakaruose – Tėvas Pijus, Motina Teresė bei daugelis kitų). Gyvendami su Dievu jie jaučiasi „savo vietoje“, tarnauja išskirtine Misija ir yra absoliučiai laimingi. Jie labai aiškiai žino, kad yra Dieve, o Dievas yra juose ir kad šis Buvimas – amžinas. Būtent tai jiems svarbiausia.

Sprendimai, pasirinkimai ir galimybės – mūsų rankose! Svarbiausia – norėti žengti pirmyn ir patirti Begalybę! Tik nuo mūsų pačių priklauso, kuo bus pripildytas mūsų sielos indas: prasmės akmenimis, džiugių akimirkų akmenėliais ar kasdienybės (dažniau – beprasmybės) smėliu.