Ar statysime katedrą?

Žmonės nuolat patiria tris būsenas, trukdančias save realizuoti, mylėti save, kitus, pasaulį ir įvykdyti savo pašaukimą. Tai tarsi trys pagaliai laimės vežimo ratuose.

1. Nesijaučia laimingi.

Taip yra dėl to, kad vidinis žmogus nėra laimingas. Leidžiame jam užvaldyti visą emocijų pasaulį.

Kartais jaučiamės apleisti Dievo ir žmonių, tarsi niekas nieko gero dėl mūsų nedaro ir nenori daryti. Tačiau visuomet reikia užsiduoti klausimą, o ką mes nuveikėme dėl Dievo ir žmonių?

Jei palenkiame širdį Meilei, Dievas mus apgaubia savo apsauga ir sukuria ypač malonią erdvę, kurioje „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).

Dievui labiausiai rūpi mūsų tobulėjimas, o tuo pačiu - vidinio žmogaus laimė.

Žmogaus evoliucija nukeliavo 2 kryptimis: dvasingumo ir protingumo.

Kūnu reikia rūpintis tiek, kad jame norėtųsi gyventi. Svarbu sportuoti, judėti, tinkamai maitintis, tačiau visa tai būtina daryti saikingai, nes ne šie dalykai yra svarbiausi. Juk, kaip minėjau, Dievui labiausiai rūpi, kad vystytųsi mūsų dvasia.

Ką mes kasdien ta kryptimi nuveikiame? Nevystome smegenų, o vystome kompiuterį. Nevystome kūno, o priemones, padedančias lengviau judėti pvz., elektrinius ratelius, ant kurių tereikia atsistoti ir, neatliekant jokio judesio, važiuojame kur norime.

Siela labiausiai vystosi kentėjimuose. Taip Dievas skatina kovoti su mūsų pačių tinginyste. Turime tobulėti, pasiekdami tam tikrus lygius. Vieną po kito. Neperžengę pirmo, nepakliūsime nei į antrą, nei į trečią. Viskas vyksta iš eilės. Atlygis už pastangas – nuolat įgyjama patirtis.

Kaupdami patirtį ir mokydamiesi, kaip tapti laimingais, mėginkime įgyvendinti kelis tikslus (ar bent vieną iš jų):

1.1. Būti naudingiems pasauliui. Nieko negausime atgal, kol šio principo nepaversime išsipildžiusia tikrove.

Pamėginkime išsiaiškinti, kokia mūsų gyvenimo Žemėje Misija? Pasufleruosiu, kad ji visuomet būna nukreipta į kitų gėrį, įgalinantį būti laimingiems.

Puoselėkime kūrybiškumą, produktyvų gyvenimą, tuo pačiu teigiamai veikdami aplinką.

1.2. Išmokti džiaugtis gyvenimu ir išsaugoti norą gyvenimu džiaugtis.

1.3. Pažinti pasaulį ir nuolat mokytis. Pažinimas ir mokymasis įtakoja proto pokyčius. Jie be galo svarbūs. Atminkime, kad tik proto pokyčiai, kurie pakeičia mūsų elgesį ir gyvenimo būdą, kuria pozityvius išorinius pokyčius.

1.4. Kontroliuoti mintis ir emocijas. Mūsų mintys ir emocijos, tiesiogiai lemdamos elgesį ir veiksmus, kuria mūsų gyvenimo sąlygas. Kadangi, kaip jau ne kartą esame aptarę, realybę turime tokią, kokią susikuriame, todėl nesunkiai atpažįstame, kad problemos, su kuriomis susiduriame, slypi mūsų pačių viduje. Vidinės būsenos motyvuoja mūsų veiksmus, o vėliau sukelia reakcijas. (Išsamiau apie mintis, jų poveikį ir valdymą papasakosiu kituose skyriuose).

1.5. Mąstyti, medituoti, melstis ir suprasti. Šv. Kryžiaus Jonas teigė, jog vienintelis kelias pasiekti Dievą tiesiasi per visur ir visame esančio Dievo realizavimą (suvokti Dievo buvimą savyje ir savo buvimą Dieve). Šią būseną galima pasiekti uoliai mažinant perteklinį savo proto bei pojūčių prisirišimą prie formos ir kreipti savo didžiulius troškimus į vidinę nepriklausomybę nuo išorinio pasaulio.

1.6. Įgyvendinti tikslus. Jei nutarėte parašyti kelis tomus, parašykite bent brošiūrą. Jei žadėjote parašyti brošiūrą, parašykite draugui laišką. Žadate mylėti pasaulį, pasistenkite pamilti bent vieną, šalia esantį ir jums artimiausią žmogų. Savo tikslus reikia „treniruoti“.

1.7. Prisiminti savo laikinumą šiame pasaulyje. Ką nusinešime į amžinybę? Juk išlieka tik vienintelis dalykas – Meilė.

2. Pasineria į netoleranciją. Neapkenčiame kitų, nes nesileidžiame, kad kiti mus mylėtų ir patys nesimokome mylėti. Deja, daug netolerancijos „pamokų“ paveldėjome iš tėvų (apie tai užsiminsiu kituose skyriuose).

Viena iš dažniausių netolerancijos apraiškų kyla pavydint kitiems gabumų ir talentų. Tai du esminiai dalykai, kurių dauguma jums niekada neatleis! Šios dvi savybės kažkam be perstojo „bado akis“, todėl gabesni ir talentingesni visuomet atsiduria „šautuvo taikiklyje“. Tai turime žinoti ir būti tam iš anksto pasiruošę.

Netolerantiški žmonės – dažniausiai žiaurūs ir negailestingi. Jie kupini pykčio. Pyktis gali turėti įvairių priežasčių, bet dažniausiai tai pasąmoninis negatyvus požiūris į save. Jeigu manome, kad nesame pakankamai geri ar gabūs, ir leidžiame kam nors mus engti, žeminti, tada visiškai užtikrintai kaupsime nepasitenkinimą, kuris netruks išaugti į pyktį. Anksčiau ar vėliau pyktis ras, kaip išsilieti per destruktyvų elgesį. Tačiau tai, kas daroma kitiems visuomet sugrįžta atgalios.

Liūdniausia, kad pikti žmonės tą patį perteikia ir savo vaikams.

Kai kada neturintys tolerancijos tvirtina, esą stovi „teisingumo“ pusėje. Tik, žiūrėk, savo „teisingumu“ jau ne vieną „užmušė“.

Vis dėlto mūsų žemiškoji ir amžinoji laimė priklauso nuo to, kiek esame gailestingi. Jėzus labai aiškiai apie tai sako: „Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta” (Lk 12, 38).

Vaikų darželyje penkiametis Dominykas smarkiai susimušė rankelę. Net mėlynė atsirado. Nuėjęs į kamputį berniukas graudžiai raudojo. Auklėtoja viską matė, tačiau nepriėjo prie Dominyko ir nepaglostė jo galvelės, kaip tokiais atvejais elgdavosi jo mama. Tai pastebėjusi penkerių metų Mildutė nuskubėjo prie berniuko, ėmė glostyti jam galvelę ir kaip išmanydama raminti. Staiga ji pakilo nuo Dominyko ir atnešė jam savo žaisliuką, sakydama, kad jam jį dovanoja. Berniukas iškart nurimo ir gražiai Mildutei padėkojo.

Kai vakare Mildutės mama atėjo pasiimti iš darželio dukrelės, iškart pastebėjo, kad Mildutė nebeturi savo žaisliuko. Paklaususi, kas nutiko ir sužinojusi visą istoriją, moteris sparčiu žingsniu patraukė link Dominyko ir grubiai ištraukė iš jo rankų dukros dovanotą žaisliuką bei apibarė Dominyką, o Mildutei davė skaudų niuksą į petį, perspėdama, kad ši daugiau niekam nedalintų jokių savo daiktų. Abu vaikai pravirko.

Gailestingumo stebuklas buvo sunaikintas.

3. Tampa labai neefektyvūs. Taip nutinka dėl to, kad viduje nėra suaugusio, galinčio prisiimti atsakomybę ir brandaus žmogaus.

Suaugęs – tai atsakomybė. Atsakomybė už kitus, už šalia esančius žmones. Atsakomybė už savo kūrybingumą.

Neefektyvumas susiformuoja dar vaikystėje. Kai šeimoje, mokykloje arba artimoje aplinkoje kažkas vaikui liepia kažką daryti per daug įsakmiai, vaikas savo pasąmonėje užfiksuoja protestą „Nedarysiu!“, šitaip išreikšdamas savo kerštą. Tačiau toji vaikystėje užfiksuota nuostata lieka visam gyvenimui. Reikia dirbti su savimi, reikia specialių konsultacijų, kaip šios nuostatos atsikratyti.

Prieš kelis metus man teko konsultuoti žmogų, kuris kentėjo dėl efektyvumo nebuvimo. Kitaip tariant, gimęs noras kažką veikti, greitai išblėsdavo.

(Pažvelkime į save: gana dažnai neefektyvumo sindromas apima ne retą iš mūsų. Suplanuojame, pasiryžtame, netgi pradedame veiklą, tačiau po kelių dienų visi norai kažkur išgaruoja. Tai nėra depresija ar sėkmės nebuvimas. Tai – sužalotas vidinis žmogus, kurį nedelsiant reikia gelbėti).

Išsiaiškinę viską, ką reikia, po kelių terapijos kursų, neefektyvumą išginėme visiems laikams. Šiandien šis žmogus labai efektyvus, kūrybingas, pasiekęs daug puikių rezultatų. Tokių pavyzdžių daug.

Siekiant efektyvumo reikalingi kai kurie vidiniai ir išoriniai pokyčiai:

* keisti gyvenimo būdą;

* atsikratyti įsišaknijusių destruktyvių nuostatų apie save, kitus ir pasaulį;

* ugdyti discipliną, suvokiant, kad be jos konstruktyvus žengimas pirmyn neįmanomas.

Dar toliau žingsniuodami psichologinių patarimų keliu, efektyvumą galime padidinti:

* turėdami suformuotą tikslą bei planą;

* turėdami pasirinkimų galimybę, kaip pasiekti numatytą tikslą ir įgyvendinti pasirinktą planą tikslui pasiekti;

* nusistatydami prioritetines veiklas;

* kaupdami patirtį ir analizuodami pamokas;

* tikėdami savimi, savo efektyvumu ir sėkme;

* rūpindamiesi gera emocine ir fizine savijauta.

Apibendrindamas mintis, priminsiu daugeliui girdėtą pasakojimą.

Vienas žmogus keliavo į tolimą miestą. Pakeliui jis pamatė pavargusį prakaituotą tipą, skaldantį akmenis. Prisiartino prie jo ir paklausė:

- Ką čia veikiate, pone?

Tas atsakė:

- Juk matote, kad skaldau akmenis. Tai sunku. Man skauda nu­garą, aš ištroškęs, man karšta. Esu labai piktas. Dirbu antrarūšį darbą, nes aš - ant­rarūšis žmogus ir negaliu pakęsti kitų, kuriems gyvenime sekasi.

Paėjėjęs toliau, pamatė dar vieną akmenis skaldantį žmogų, neatrodantį taip prastai.

- Pone, ką čia veikiate?

- Nagi, užsidirbu pragyvenimui. Skaldau ak­menis. Neradau kito amato šeimai išlaikyti, esu patenkin­tas ir šiuo.

Maldininkas keliaudamas toliau, prisiartino prie trečio akmenskaldžio, besijuokiančio ir švytinčio:

- Pone, statau katedrą, - paaiškino šis.

Manau, kad visi suprantame, kad dirbdami vieną ir tą patį darbą, jie visi buvo skirtingai efektyvūs ir skirtingai laimingi, o pirmasis netgi piktas.

Taigi, egzistencinį gyvenimo šioje Žemėje lygį galime apibrėžti trimis apibendrinimais:

* instrumentinis (kur, kada, ką ir kaip daryti?);

* intencijos (vardan ko ir kodėl?);

* prasmės (vardan Misijos ir Prasmės iš didžiųjų raidžių).

Tai tarsi trys gyvenimo pastato ir erdvės variantai.

Tiesiog verta žinoti, kad tie, kurie statydami „gyvenimo namus“ realizuoja tik instrumentinius savo vegetavimo šioje Žemėje poreikius, gyvena tarsi „bendrabutyje“ su bendra virtuve, bendra vonia, bendru tualetu ir t.t.

Tie, kurie realizuoja intencijų gyvenimą, įgyja „nuosavus ir atskirus butus“.

Na, o tretieji, suvokiantys savo gyvenimą kaip egzistenciją Būtyje, t.y. atpažįstantys savo Misiją ir Pašaukimą, turi „nuosavus namus ar netgi vilas“.

Belieka nuspręsti patiems, kur panorėsime apsigyventi?!