Malonumas? Kankynė? Meilė?

Kreipiuosi į visus, kurie nenori likti vieniši. Žmonėms lemta būti drauge su kitais. Ir šis buvimas – laimė! Šiame buvime gimsta noras mylėti ir būti mylimiems, gebėti priimti kitų meilę ir į ją atsakyti, linksmintis, žavėtis, laimėti ir savo rankomis kurti stebuklus. Kalbu apie žmogiškąją meilę, kuri moko besąlygiškai pasitikėti, ištikimai laukti, viltingai tikėtis, atiduoti nesitikint naudos, atpažinti jausmus ir gyventi. Anot rašytojo H. Heinės, angelai tai vadina dangišku malonumu, velniai – pragaro kankyne, o žmonės – meile.

Įsivaizduokime žmogų, kuris yra nelaimingas, nesijaučia mylimas, prasiskolinęs. Jo būsena ypač prasta, o vakarais be raminančių tablečių jis negali užmigti. Kasdien žmogus mąsto, kaip nusimesti nuo pečių šią varginančią naštą. Na, o jei jo smegenys nepasiūlo jokios išeities, tuomet belieka kas? Stebuklas! Tačiau, kad patirtų stebuklą, jam reikia galvoje pakeisti nusistovėjusius stereotipus, kitaip tariant, susikurtuosius vaizdinius, nes per gyvenimą sudėliotos išankstinės nuostatos neleidžia žmogui ieškoti išeities „svetimoje teritorijoje“. Tiesa, mąstymas kinta ne taip lengvai. Mūsų dienomis pasirodys visiškai absurdiška idėja miesto aikštėje deginti moterį ant laužo vien dėl to, kad ji arba graži, arba rudaplaukė, arba sveria mažiau 45 kilogramų. Deja, gūdžiais viduramžiais pagal moters svorį ir dar visą eilę absurdiškų „ženklų“ būdavo sprendžiama, ar ji ragana, ar ne. Kad tokie įsitikinimai pakistų, turėjo pareiti nemažai laiko.

Tačiau grįžkime prie stebuklo. Kaip supratome, jį sukurti galime patys.

Nors ir ką šiame gyvenime darytume, viskas prasideda nuo užsibrėžtų tikslų. Kinai sako: „Jei nežinai, kur eini, tai kaip sužinosi, kur atėjai, kur reikia?“ Induizmas teigia, kad sprendimų akimirkos nulemia likimą.

Vienas pirklys gavo norų išsipildymo knygą. Norėdamas patikrinti, kaip ji veikia, vyriškis užsisakė dešimt tūkstančių auksinių monetų. Nespėjo žmogus pabaigti burtažodžių, kai į jo duris kažkas pasibeldė. Pirklys laimingas puolė atidaryti ir sutiko draudimo agentą, kuris jam atnešė dešimties tūkstančių auksinių monetų išmoką už sūnų, žuvusį tolimojo plaukiojimo prekybiniame laive.

Turime išmokti, kaip koreguoti savo gyvenimą, kad būtų galima gyventi ir kad mūsų gyvenimas mums patiems patiktų. Tiesa, galima mėgautis tinguliu, mylėti tik paviršutiniškai arba visai nemylėti, vadinant tai vidine harmonija. Galima bučiuotis iš smalsumo ir vadinti tai meile. Galima susikurti visą vertybių sistemą ir jaustis joje laimingam ne dėl gerovės, o priešingai. Daug kas daro viską, ko negalima, ir kartu viską, ko norisi. Ir staiga ateina diena, kai apima liūdesys, savigrauža ir gailestis dėl veltui nugyventų metų.

Akivaizdu, kad norint bet kurioje, o pirmiausia – asmeninių santykių srityje pasiekti sėkmės, reikia tobulinti savo žinias ir įgūdžius, talentus bei intuiciją. Likimo ženklai, įdomūs susitikimai, unikalios pažintys, puikios galimybės, šviesios perspektyvos, laiminga meilė, pasaulyje kiekvieną sekundę tampa išsipildančia tikrove, kuria pasinaudoti sugeba be reikalo nedelsiantys, nepasineriantys į beprasmius svarstymus ar baimes. Todėl nelaukime, kol kažkas pametės gerą draugą, gerą partnerį, gerą žmogų! Geri žmonės – kaip automobilių stovėjimo vietos: vos užsižiopsojai – visos užimtos!

Esame ne kartą girdėję posakį: „Geriau kartą per pusmetį pagalvoti apie vedybas nei kartą per savaitę – apie skyrybas“. Žmonės šimtus kartų patys sau pasižada nustoti siekti įsivaizduojamos abipusės meilės laimės. Šiame technologijų, interneto ir globalios virtualizacijos amžiuje žmonės siaubingai, net drebindami kinkas bijo paprastų žmogiškų santykių. Jie gyvena iliuzijose, o realybėje kuria bendravimo barjerus, nemoka, o dažnai ir nenori, atvirai reikšti savo jausmų, leidžiasi užvaldomi baimių.

Harmoninga partnerystė, ar tai būtų santuoka, ar draugystė, ar bet kuris kitas žmogiškosios bendrystės variantas, gali suteikti mums tikrą išsipildymą. Tačiau, jei partnerystė nėra harmoninga, rojus labai greitai pavirsta pragaru, o santykiai sukelia negailestingą kančią. Nebelieka pagarbos, nebelieka kantrybės. Tokiais atvejais vėlai į namus grįžtančiam vyrui žmona palieka raštelį: „Tavo vakarienė - šuns skrandyje“.

Verta visuomet prisiminti, kad partnerystė – tai asmeninio ir dvasinio augimo priemonė. Jeigu taip į ją žiūrima, partnerystė turi šansą. Jeigu ne, ji paprasčiausiai negali išlikti, todėl vieną dieną ji neišvengiamai subyrės. Tik augimas gali išgelbėti. Todėl, kad į santykius su kitu žmogumi mes atsinešame visus savo šeimos narius. Nuo pat gimimo. Taip pat visas praeities traumas, visus neišspręstus konfliktus, slypinčius pasąmonėje, visus per eilę metų susidėliojusius mąstymo šablonus.

Partnerystė paskatina keitimąsi, pasąmonės turinio šalinimą. Paprastai keitimasis ganėtinai skausmingas. Kadangi dauguma žmonių to nežino, jie patyrę skausmą, pasitraukia iš santykių.

Kitados gyveno žmogus visą gyvenimą vengęs santuokos. Kartą, kai jam buvo virš devyniasdešimt, kažkas jo paklausė:

– Tu taip ir nevedei. Niekada nepasakojai kodėl. Dabar, kai esi toks senas, gal galėtum patenkinti mūsų smalsumą? Jei yra kažkokia paslaptis, tai papasakok – nes taip ir iškeliausi Anapilin nieko neatskleidęs. Kad ir kas ten be būtų, dabar jau tau nėra ko bijoti.

Senis atsakė:

– Taip, aš saugau vieną paslaptį. Nėra taip, kad būčiau visai prieš santuoką. Aš tiesiog ieškojau idealios žmonos. Daugelį metų tokios ieškojau, taip ir prabėgo mano gyvenimas.

– Tai negi visoje žemėje, kur gyvena milijardai žmonių, pusė kurių yra moterys, tu nesugebėjai rasti sau tos – vienintelės ir idealios moters?

Per laiko išvagotą senio veidą nusirito skaidri ašara. Ir jis atsakė:

– Ne, vieną aš vis gi radau.

Klausinėtojus apėmė smalsumas sumišęs su nuostaba.

– Tai kas gi nutiko, kodėl nesusituokėt?

Senis atsakė:

– Toji moteris ieškojo idealaus vyro.

Reikia prisiminti, kad meilė – tai mokykla. Ji tam ir duota. Mylintys žmonės turėtų vienas kitą mylėti ne tik dėl pačios meilės, bet visų pirma dėl to, kad išmoktų tai, ko iki tol nemokėjo.

Mokytis padeda prisirišimas. Beje, apie prisirišimą, kaip ir apie priklausomybę, daugelis kalba kaip apie blogą dalyką. Tačiau meilėje viskas kitaip. Be sveiko prisirišimo meilė sugrius.

Pamėginsiu paaiškinti.

Prisirišimas – tai abiejų partnerių tarpusavio kontaktų ieškojimas. Tai – bazinis poreikis, kuris žmogų lydi nuo lopšio iki karsto. Turime vieni nuo kitų priklausyti. Tiesa, priklausymas būna dvejopas:

Efektyvus priklausymas. Sveika autonomija, kurią abu partneriai gerbia. Naudingas efektyvumas, suteikiant vienas kitam pagalbą bei palaikymą. Ypač svarbus emocinis palaikymas. Be šito partnerystės nėra ir negali būti!

Neefektyvus priklausymas. Taip nutinka, kai partneriui nepaliekama asmeninės erdvės. Jis nuolat persekiojamas, kontroliuojamas, įtarinėjamas. Kitas neefektyvaus priklausymo variantas – kai partneris ignoruojamas. Ignoravimas – santykių nuodytojas, galų gale santykius visiškai sugriaunantis.

Prisirišimas – tai saugus uostas. Iš jo kyla esminė išgyvenimo sąlyga, atrama. Be „saugaus uosto“ žmogus pasmerktas blaškytis, pasimesti, gyventi įtampoje, nežinodamas, kokia bus jo rytdiena.

Prisirišimas – gyvenimo bazė. Tik taip yra užtikrinami ilgalaikiai santykiai. „Gyvenimo bazė“ – ilgalaikių santykių garantas. Be šio garanto žmogus niekada nepatirs pilnavertės partnerystės ir laimės. Žmogus turi gauti teigiamus atsakymus į širdyje kylančius klausimus: „Ar galiu būti užtikrintas, kad, jei kažkas nutiktų blogai, jis/ji bus kartu?“ (Beje, asmeninių konsultacijų metu išklausiau ne vieną istoriją, kaip partneris paliekamas ištikus sunkumams, pvz., susirgus onkologine liga, netekus socialinio statuso, išvykus dirbti į kitą šalį ir t.t.).

Prisirišimas – tai tarpusavio pasiekiamumas. Ši sritis ypatingai svarbi. Kai man tavęs reikia, tu esi šalia. Kai iškyla poreikis vienas kito kažką paklausti ar pasitarti, noriai kalbamės, tariamės, diskutuojame. Norisi pasidžiaugti ar išsiverkti, tu nelieki nuošaly. Pasiekiamumas – tai gebėjimas atsiliepti.

Tiesa, nutinka, kad kai kada pasiekiamumas iš santykių yra išstumiamas: „Netrukdyk, dabar aš skaitau!“, „Neturiu laiko, nes žiūriu televizorių!“, „Atstok, nes jau atsibodai!“, „Visą tai jau girdėjau šimtus kartų: įgriso!“, „Spręsk pats!“, „Tvarkykis pats!“ ir t.t.

Štai tuomet, o tai, beje, nutinka gana greitai, pasiekiamumo nesulaukiantis partneris vis giliau ir giliau patiria baimę ir neapibrėžtumą nei dėl tolesnių santykių, nei dėl savo paties ateities.

Be prisirišimo kažkuris iš partnerių pradeda jausti pyktį. Pyktis vystosi tokia dinamika:

Iš pradžių jis būna viltingas pyktis, tikintis, kad partneris kažkaip pradės į jį reaguoti ir kažką keisti į gerąją pusę.

Tačiau dažniausiai niekas nesikeičia ir viltingasis pyktis netrunka tapti pykčiu, kylančiu iš nevilties. Na, o nuo šios vietos prasideda patys baisiausi dalykai.

Pyktis iš nevilties perauga į depresiją. Depresija veda į nutolimą, o nutolus, santykiai nutrūksta. Tuomet vyksta išsiskyrimas ir sielos žaizdų gydymas.

Yra prisirišimų, kurių vengti reikėtų. Išskirčiau tris ne retai pasitaikančias klaidas:

1. Persekiojimas – bėgimas. Kai partneris stengiasi kitą be perstojo kontroliuoti, o kitas – nuolat bėgti nuo persekiotojo.

2. Kritika – užsidarymas savyje. Nuolat kritikos sulaukiantis partneris pamažu užsiveria vidiniame pasaulyje ir augina skausmą. Vieną dieną skausmas sprogsta, o pasekmės gali būti keleriopos: liga, skyrybos arba kraštutinis variantas - savižudybė (kai kada ir kito nužudymas).

3. Skundai – šalinimasis. Tai vienos pusės negebėjimas džiaugtis gyvenimu ir tamsiųjų pusių akcentavimas, o kitos pusės emocinis nuovargis nuo besitęsiančio negatyvo ir pastangos bėgti nuo nesibaigiančių skundų.

Indų išminčiai sako, kad net vienintelis išmoktas ir tinkamai vartojamas žodis padės išpildyti visus troškimus. Turime vieną stebuklingą žodį, galintį pakeisti mūsų gyvenimą. Tai žodis – „Myliu!“ Šis žodis išties kuria stebuklus!