Mirštantys santykiai

- Mielasis, prieš vestuves sakei, kad aš tavo dievaitė!

- Mieloji, tu pavertei mane ateistu!

Bet kurie santykiai patiria krizę, kai vienas iš partnerių nori pakeisti ar pagerinti santykius, o kitas partneris tam priešinasi. Visi žinome, kiek daug būna banalių atsikalbinėjimų, kad tik nereikėtų nieko keisti, kad nereiktų pajudinti nė pirštelio, kad toliau būtų galima plūduriuoti kaip mėšlui eketėje: neskęstame – na ir gerai.

Santykiuose yra dvi nuodėmės: nutraukti gyvus santykius ir laikytis įsikibus į mirusius santykius.

Šįkart pasikalbėsime apie mirštančius santykius.

Tikriausiai esame girdėję posakį: „Jei arklys nugaišęs, lipk nuo jo“. Tačiau kaip nuspręsti, kad arklys tikrai jau „nugaišo“, o reanimacijai galimybių nebeliko? Kur santykius dar įmanoma atstatyti, išvyniojus problemų kamuolį, o kur jau viskas?

Siūlau apmąstyti kelis mirusių santykių kriterijus, padėsiančius patvirtinti tavo „arklio“ diagnozę.

1. Tau jau nebeįdomu įrodinėti savo teisumą.

Šiam tikslui nebeliko nei jėgų, nei noro. Nebeįdomu nei ginčytis, nei bartis. Visiškai neberūpi, ką pamanys partneris, kaip jis reaguos į vienokius ar kitokius žodžius, tokį, ar kitokį elgesį.

Kol žmonės ginčijasi, dar yra santykių energijos. Jie bent kažkiek vienas į kitą kabinasi, nes dar išlikęs tarpusavio prisirišimas. Dar vis rūpi paaiškinti savo mintis, pasidalyti išgyvenimais ir papasakoti apie savo jausmus. Kuomet visa tai dingsta, kuomet tampa visiškai nesvarbu, sunku ar lengva su partneriu tartis, nebelieka jokio dėmesio jo priešinimuisi, jo sutikimui ar nesutikimui, jau galima manyti, kad viskas baigta.

2. Nors ir būnant abiems kartu, santykiai pavirto į vienatvę.

Taip nutinka, kuomet tarp partnerių išnyksta emocinis ryšys. Kuomet kiekvienas gyvena savame pasaulyje, savo erdvėje, į kurią įžengti partneriui draudžiama. Kuomet jaučiasi dvasinis susvetimėjimas. Kuomet partneriai nesidalina idėjomis, idealais, pasaulėžiūra. Dažnai partneriai apie tokius santykius sako, kad jie gyvena tarsi kaimynai. Bet kurio iš jų interesai ar veikla kito absoliučiai nejaudina.

3. Buities rutina.

Laikui bėgant, pradinis santykių užsidegimas išblėsta. Pradinė aistra, įsimylėjimas, šilta ugnelė praryjami buities. Tuomet partneriai tarsi ir liaujasi gyventi bendraudami tarpusavyje. Jie tik egzistuoja. Palaiko santykius, tarsi priverstinę naštą. Nebeliko ilgų pokalbių, nesinori dalintis svajonėmis ir planais, nėra noro išsipasakoti savo mintis. Ištirpo ketinimai dalintis tarpusavio gelme ir pažinti sielos erdves. Savaime suprantama, kad tokiu atveju dingsta potraukis intymumui. Santykiai tampa labai paviršutiniški, migloti ir įtempti.

4. Kuomet vienas ar abu nusimeta atsakomybę už poros sėkmę bei darną.

Apskritai dingsta bet koks susidomėjimas šia tarpusavio sąjunga. Kuomet tampa nebeaiškūs sąjungos tikslai nei jos išsaugojimo motyvai. Kuomet tampa nebesuprantama, kodėl išvis būti kartu? Ką aš iš tų santykių gaunu? Kam jie man reikalingi?

5. Kuomet santykiai labiau išsiurbia, o ne maitina.

Paprastai toks energijos dovanojimo ir priėmimo disbalansas stebimas tuomet, kai energijos šaltinis išsenka galutinai.

Dažnai pirmų nerimastingų žinučių partneris sulaukia iš savo aplinkos. Draugai ir pažįstami pradeda pastebėti išblėsusį žvilgsnį, palūžimą, apatiją, iniciatyvos nebuvimą. Artimieji sako, kad tu jau nebe tas pats gyvenimu besidžiaugiantis ir pilnas jėgų žmogus.

Jūs nustojote šypsotis, liovėtės domėtis supančiu pasauliu. Taip nutinka, kai vienas iš partnerių su kitu bendrauja išimtinai vartotojiškai. Partnerį mato tik kaip resursų donorą. Arba piniginių, arba emocinių. Tačiau nėra pasirengęs įnešti lygiavertį indėlį.

Kai bendravimo pagrindu tampa neurozė, o ne meilė ir tarpusavio domėjimasis vienas kitu.

6. Kuomet išnyksta privati erdvė.

Vieną akimirką suvokiate, kad santykiuose praradote patį save. Jūs jau nebeprisimenate, kas jus džiugino ir guodė iki susitikimo su savo partneriu. Ryšiai su draugais, broliais, seserimis ar net tėvais nutrūko. Santykiai jus galutinai pavergė. Liko tik mes, ir kažkur išnyko Aš. Nebeliko nieko asmeniško, savo, intymaus, atskiro, nepriklausomo nuo santykių. T.y. ne santykiai tapo jūsų gyvenimo dalimi, o jūs tapote santykių dalimi. Santykiuose jūs palaidojote patį save. Pametėte savo asmenybę, ją ištrynėte ir pats tapote numirėliu.

7. Kardinaliai pasikeitė gyvenimo prioritetai ir vertybės.

Tarkime, santykiai prasidėjo studentavimo laikais. Porą sujungė tai, kad jis puikiai grojo gitara, o ji dainuodama gražiai pritardavo.

Prabėgo metai. Šiandien jis jau turi savo verslą, vadovauja stambiai įmonei. Jo gyvenime prasidėjo pastovios komandiruotės, planai, projektai, o jos vystymasis sustojo ties ta akimirka, kuomet gražiai dainuodavo pritariant gitarai.

Arba atvirkščiai. Ji susikūrė karjerą, pagimdė vaikelį, rengia labdaros vakarus, o jis vis dar tebegroja gitara. Tik jau nebe žmonai, o kaimynei iš kito aukšto.

Kuomet vienas iš partnerių savo vystymesi pažengia toli į priekį ir kai jie pradeda gyventi kažkaip paraleliai, kiekvienas savame pasaulyje, savoje realybėje, tuomet bendrumas išnyksta. Tai, kas anksčiau jungė, dabar jau nebėra aktualu.

Kiekvienas iš šių punktų negali liudyti apie santykių neperspektyvumą. Daug kas tarpusavyje persipina. Tačiau jei kiekviename iš šių punktų kažką atradote, tuomet labai didelė tikimybė, kad „arklys jau nugaišo“.

Mes labai dažnai kabinamės į viltį, bijome nutraukti santykius, baimindamiesi vienatvės, netekties. Pagrindinis žingsnis, norint paleisti mirusius santykius – tiesiog iš jų išeiti. Tai reiškia suprasti, kad jūs jau esate vienišas. Santykiai jau sunyko. Jūs jau nebeturite su kitu realaus ryšio. Dar kartą pasikartosiu: santykiuose yra dvi nuodėmės: nutraukti gyvus santykius ir laikytis įsikibus į mirusius santykius.

Beje, visiems, kurie ruošiasi nutraukti santykius šio sprendimo giliai neapgalvoję, turiu labai rimtą perspėjimą.

Kai tik tu ištransliuoji savo sprendimą santykius nutraukti, tu siunti šią žinią mažiausiai keturiomis kryptimis:

1. Sau, savo pasąmonei. Kai tik ji žinią užfiksuoja, intensyviai pradeda kurti aplinkybes, skatinančias santykių griūtį.

2. Kitiems. Patikėk, daugelis žmonių, dėl jų pasąmonėje slypinčių nuostatų, tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai skatins tavo sprendimą ryšius nutraukti. Prisimink, kad biofilų (konstruktyvių žmonių) pasaulyje tėra tik 20 procentų. Likusiems 80 procentų reikia bet kokios tavo nesėkmės, kad jie galėtų sau pasakyti, jog yra ne blogesni už tave, taip pateisindami savo klaidas ir nesėkmes.

3. Pasauliui. Veikiant įsikūnijančios realybės dėsniui (ką galvojame ir kalbame, tas ir įvyksta), supantis pasaulis stengiasi visokeriopai padėti, sudėliodamas aplinkybes taip, kad tavo noras kuo greičiau pildytųsi.

4. Dievui ir Visatai. Dievas ir Visata, visuomet ir visiems yra draugiški. Be to, gerbdami kiekvieno žmogaus pasirinkimo bei laisvos valios principą, netrukdo tau kvantiniame pasaulyje modeliuoti nutrauktų santykių paveikslus, netrukus tapsiančius išsipildžiusia realybe.

Na, o jei sprendimas santykius nutraukti yra galutinis ir neatšaukiamas, tuomet skelbi santykių pabaigą ir įsivaizduoji, kad abu pasukate skirtingomis kryptimis, taip visiems aukščiau paminėtiems keturiems Šaltiniams perduodamas aiškią žinią, kad toliau jūsų niekas nebesieja.

Vis dėlto, jei dar yra bent kažkiek vilties, verta pasistengti santykius gydyti. Įsidėmėkime: meilė – tai teorema, kurią reikia įrodyti kiekvieną dieną.

Visame pasaulyje garsus filosofijos ir teologijos mokslų daktaras, bestselerių autorius Joseph Murphy, pateikia kelias rekomendacijas, kurias šiek tiek pakoregavęs ir papildęs, siūlau apmąstyti.

Tačiau prieš tai dar noriu pasakyti, kad, norint sustiprinti partnerystės ryšį, abu partneriai turėtų

- būti draugiški vienas kitam,

- per dieną kuo daugiau kartų ištarti, kad vienas kitą myli,

- sakyti komplimentus,

- dažnai vienas kitą apkabinti;

- bendrauti, kalbėtis, tartis, dalintis įspūdžiais;

- drauge valgyti;

- rodyti pagarbą.

Įsikalk į galvą: tai būtina!!! Be šių dalykų partnerystės nėra! Taigi, tai – labai, labai, labai būtina!!! Privalai tai daryti ne tik pagautas geros emocijos, bet visą likusį gyvenimą!

Na, o dabar grįžkime prie J. Murphy, kuris siūlo vadovautis penkiais patarimais, kaip pagerinti partnerystės gyvenimą.

1. Niekada neužterškite kitos dienos susikaupusiu pykčiu, kurį sukelia maži nesutarimai. Jeigu išsprūsta koks aštresnis žodis, eidami gulti būtinai atleiskite vienas kitam.

Beje, Šventame Rašte yra nuostabus ir labai daug pasakantis apaštalo Pauliaus paraginimas: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4, 26).

2. Nubudę ryte pirmiausia pasidžiaukite, kad Dievas globoja jus kiekviename žingsnyje. Savo sutuoktiniui, visiems šeimynykščiams ir visam pasauliui mintyse šiltai palinkėkite ramybės, santarvės ir meilės.

3. Per pusryčius padėkokite už skanų maistą, visas gėrybes ir abipusę bendrystę. Prie stalo pasistenkite išvengti ginčų, nepradėkite kalbų apie problemas bei rūpesčius.

Šios taisyklės galioja ne vien per pusryčius, bet ir per pietus, ir per vakarienę.

4. Priminkite savo vyrui ar žmonai: „Aš vertinu viską, ką tu darai, kiaurą dieną galvoju apie tave su meile ir linkiu gero“.

5. Nemanykite, kad sutuoktinis - savaime suprantamas dalykas. Parodykite, kaip vienas kitą branginate ir mylite. Nesmerkite, nekritikuokite ir nebambėkite, verčiau būkite supratingi ir draugiški. Ramius namus ir laimingą santuoką reikia statyti ant pamatų, nulietų iš meilės, grožio, harmonijos, abipusės pagarbos, tikėjimo ir kitų vertybių.

Neapsiribosiu vien genialiojo J. Murphy patarimais. Turiu dar vieną puikų receptą, todėl nekantrauju juo pasidalyti.

Štai neprilygstamas mirštančių santykių gydymo receptas: santykiuose pritaikykime garsaus psichiatro Anatolijaus Rapoporto metodą.

Šis mokslininkas patį idealiausią ir sėkmingiausią bendravimo stilių apibūdino raidėmis BBA. Tai reiškia, kad, jei norime būti geri, malonūs ir reikalingi kitiems žmonėms, turėtume remtis „trimis banginiais“:

Pirmasis banginis. Bendradarbiavimas. Tiek emocinis, tiek funkcinis.

Antrasis banginis. Abipusis bendravimas. Negali būti „Čia mano – čia tavo!“, „Tai – tavo problema, todėl pats ją ir spręsk!“

Trečiasis banginis. Atleidimas.

Beje, teko skaityti apie pačios geriausios pasaulyje kompiuterinės programos atranką – konkursą. Ją laimėjo programa, sukurta BBA principu.

Taigi, šį metodą galime pavadinti santykių sutvirtinimu.

Manau, kad pirmasis ir antrasis „banginiai“ kaip ir aiškūs. Netiesiogiai ir ne kartą apie juos jau užsiminiau anksčiau. Tačiau trečiasis „banginis“ vertas rimtesnio dėmesio.

Gali kilti klausimas, o kaip aš galiu įgyvendinti santykių atstatymą ir bendradarbiavimą su tuo žmogumi?

Visų pirma reikia liautis apie save manyti, kad esame Visatos bamba, apie kurią sukasi visas pasaulis. Todėl būtina išmokti atleisti. Atleidimas – universalus dieviškųjų dėsnių pasireiškimas. Atleisti nėra sunku, jei tik panorime tai atlikti. Tačiau, jei trokštame, kad mus mylėtų, mes tai padarysime.

Kiekvienas turime savo požiūrius. Santykiuose yra du keliai:

1. Priimti kito požiūrį. Tai galimybė priimti kitą tokį, koks jis yra. Toks jo požiūris, toks jis žmogus, taip jam atrodo. Jo nereikia stengtis pakeisti. Daug efektyviau priimti jį tokį, koks jis yra, atleidžiant už tai, kad jis yra būtent toks. Didelė galimybė, kad jo grubumą iššaukia aplinkybės, apie kurias neturime jokio supratimo.

Vienas mokslininkas psichoterapeutas aprašo savo paties situaciją, kaip jis važiavo Londone metro. Ten sėdėjo vyras prigesusiu veidu, o jo vaikai rėkė, stumdėsi, pykosi, atrodė, kad sudaužys visą vagoną. Visi keleiviai degė, kaip buvo tvirtai įsitikinę, teisėtu pykčiu. Tuomet mokslininkas, nusprendęs, kad yra puikus situacijų konsultantas, todėl privalo įsikišti, priėjo prie vyro ir tarė:

- Pone, negi jūs nematote, ką išdarinėja jūsų vaikai?!

Vyras pakėlė akis ir atsakė:

- Žinote, ligoninėje tik ką mirė jų motina, todėl jie išties yra suirzę.

Toliau mokslininkas, analizuodamas situaciją, teigia, kad visiems tapo didžiulė gėda.

Taigi ir mes dažnai užsipuolame partnerį, net nesigilindami į jo elgesio ir/ar emocijų aplinkybes. Daug vertesnė savybė – per daug nesigilinant, sugebėti atleisti.

2. Mandagiai, maloniai ir šiltai paaiškinti savo požiūrį. (Manau, kad šiam teiginiui komentarai nereikalingi).

Galų gale kiekvienas žmogus pats privalo priimti galutinį sprendimą. Kiekvienas asmeniškai atsako už savo ir šalia esančiojo laimę. Niekas neturi teisės tapti kito nelaimės ar skausmo priežastimi. Todėl palikus nuošaly emocijas, reikėtų apsispręsti, kaip gydyti santykius, suteikiant jiems konkrečią (paleidimo arba įtvirtinimo) kryptį.

Kad būtų lengviau tai atlikti, vadovausimės geštaltinės psichoterapijos kūrėjo Fredericko S. Perlso formule, kurią, adaptuodamas lietuviškai auditorijai, labai neženkliai paredagavau. Beje, ši formulė tinka ne vien asmeninių – partnerystės santykių gydymui, bet ir bet kurių tarpžmogiškų, laisvai pasirenkamų, ryšių terapijai (verslo, draugystės, bendradarbiavimo ir t.t.).

Širdyje nurimkime ir atsipalaiduokime. Užsižiebkime aromatinę Troškimų išsipildymų žvakelę.

Įsivaizduokime prieš save mums svarbų asmenį, santykius su kuriuo norėtume išgydyti, mintimis nusilenkime jam, ir ištarkime F. Perslo formulę:

Aš esu aš, o tu esi tu.

Aš atlieku savo užduotį, o tu atlieki savo.

Aš atėjau į šį pasaulį ne dėl to, kad išpildyčiau tavo lūkesčius,

o tu į šį pasaulį atėjai ne dėl to, kad išpildytum manuosius lūkesčius.

Jei mus gera būti kartu, tuomet nuostabu

ir tuo verta džiaugtis bei visa tai kūrybingai realizuoti.

Jei mums kartu yra blogai, tai nėra gėris,

tačiau tai galima pakeisti.

Na, o jei mums blogai ir mes nieko nenorime keisti, prisiminkime,

kad aš – tai aš, o tu – tai tu.

Aš atlieku savo užduotį, o tu atlieki savo.

Aš atėjau į šį pasaulį ne tam, kad išpildyčiau tavo lūkesčius,

o tu į šį pasaulį atėjai ne dėl to, kad išpildytum manuosius lūkesčius.