Palikime juos ramybėje!

Asmeniniuose susitikimuose žmonės dažnai manęs klausia, kaip mylėti atvirai mūsų nekenčiančius, kenkiančius, priešus? Esu kalbėjęs apie tai daug kartų. Palikime juos ramybėje!

Papasakosiu labai vaizdžią istoriją.

Gyveno kitados pamiškėj keturi dvasiniame kelyje dideles aukštumas pasiekę išminčiai.

Kartą vienas jų nutarė išeiti pasivaikščioti į mišką. Žingsniuoja išminčius gražia miško paklote ir staiga prieš jį iššoka baisus, juodas miško šūdas, visu balsu šaukdamas:

- Aš tave suėsiu!

Išsigando išminčius ir bėgte parskuodė atgal į savo trobelę.

Pirmasis moralas: bijai šūdo, neik į mišką!

Kitąkart po mišką pasivaikščioti nutarė antrasis išminčius. Jis buvo labiau ištobulėjęs už pirmąjį ir labai drąsus. Jam bevaikštinėjant ir vėl priešais iššoko baisus, juodas miško šūdas, visa gerkle rėkdamas:

- Aš tave suėsiu!

Išminčius nė per nago juodymą šūdo neišsigando. Tiesiog spyrė koja į jį, o šūdas nuskriejo tolyn, išteškėdamas į skirtingas puses.

Pasklido nepakeliama smarvė!

Na, o išminčius dar ilgai neįstengė nuplauti batų, norėdamas atsikratyti dvoko!

Antrasis moralas: tu gali nuspirti šūdą, tačiau pasklis baisi smarvė!

Netrukus ir trečiasis išminčius nutarė pasivaikščioti po mišką. Šis buvo dvasiškai pažengęs labiau už abu pirmuosius. Bevaikštinėjant ir prieš jį iššoko baisus, juodas miško šūdas, šaukdamas:

- Aš tave suėsiu!

Išminčius tik nusijuokė iš šūdo grasinimų ir jam atsakė:

- Tai aš tave suėsiu! – Ir, nieko nedelsdamas sukramtė šūdą ir prarijo.

Deja, tokiu sprendimu išminčius ilgai nesidžiaugė. Netrukus jį pradėjo pykinti ir sukilo vėmulys. Negana šito, išminčius kelias dienas kentė skrandžio skausmus dėl apsinuodijimo.

Trečiasis moralas: tu gali nugalėti šūdą, tačiau pergalės skonis gali būti labai specifinis ir nemalonus.

Galų gale pasivaikščioti po mišką nusprendė ir ketvirtasis išminčius. Iš visų jis buvo pats dvasingiausias ir išmintingiausias. Bevaikštinėjant, nieko nelaukdamas, prieš jį iššoko baisus, juodas miško šūdas ir ėmė gąsdinti:

- Aš tave suėsiu!

Išminčius link jo net galvos nepasuko ir niekaip nesureagavo, toliau ramiai žingsniuodamas miško takeliu. Šūdas, kiek įmanydamas, šokinėjo aplink jį ir vis rėkavo, kad suės išminčių, tačiau jokios reakcijos taip ir nesulaukė.

Tuomet šūdą ištiko baisi neviltis. Šūdas netgi pradėjo graudžiai verkti. Netrukus, nevilties apimtas šūdas nušuoliavo prie upės ir joje nusiskandino, mat jo egzistencijos tikslas - pulti už jį išmintingesnius ir daugiau gyvenime kažką pasiekusius, neišsipildė, todėl ir pats šūdo gyvenimas nebeteko prasmės.

Ketvirtasis moralas: jei jau sutikai šūdą, eik pro šalį, net galvos link jo nepasukdamas!

Apaštalas Paulius laiške tesalonikiečiams ragina: „Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5, 22).

Blogio esama labai įvairaus. Jis – esminis kliuvinys Meilei auginti. Jo neįmanoma nepastebėti. Visoje Žemėje nerasime nė vieno žmogaus, kuris nebūtų su blogiu susidūręs, o kartais ir pats sąmoningai ar nesąmoningai kūręs blogį. Vis dėlto labai noriu tikėti, kad nė vienas mano klausytojas ar skaitytojas netrokšta blogio nei sau, nei kitiems.

Deja, blogis vis tiek lenda iš visų kampų, apkartindamas nevieno žmogaus gyvenimą.

Dvi blogio kategorijos.

Blogis – tai gėrio antipodas. Sakoma, kad gėris stumia pasaulį į priekį, o blogis patikrina, kiek žengimas pirmyn yra tvarus. Tačiau blogį apskritai ir žmonių atliekamą blogį reikia išskirti.

Žmonių atliekamas blogis dažnai yra pikta valia ir pikti ketinimai.

Blogio kaip sąvokos tėkmę galima palyginti su kanalu, kuris nėra nei malonus, nei geras, tačiau juo teka tik vanduo. Žmonių atliekamą blogį galime palyginti su kanalizacija, o kas teka joje – aišku visiems. Taigi, žmonių kuriamas blogis yra didesnis už apskritai esantį blogį.

Kyla klausimas, kodėl žmonės taip elgiasi ir koks jų poelgių rezultatas?

Kartą išmintingo senolio paklausė:

- Kodėl vieni žmonės geri ir malonūs, o kiti pikti ir kerštingi?

Išminčius atsakė:

- Gyvenimo patirtis rodo, kad žmones galima suskirstyti į dvi kategorijas: bičių ir musių. Musė yra įpratusi tūpti prie mėšlo. Net jei sode daug kvapnių žiedų, o kažkur kampe bus pridergęs koks gyvūnas, musė nutūps būtent ten ir ims kapstytis po mėšlą, mėgaudamasi smarve ir negalėdama atsitraukti.

Jei jos paklaustumėte, kur čia rožės, tai ji negalėtų jums atsakyti, nes nežinotų kas tai. „Aš, – sakytų ji, – žinau kur yra sąvartynas, tualetai, gyvūnų atmatos ir purvas.“

Musių kategorija - tai žmonės, kurie mąsto ir pastebi tik tai, kas bloga, nė nenorėdami nieko žinoti ir girdėti apie tai, kas yra gerai.

Bitės elgiasi visai kitaip. Bičių ypatybė - rasti visa, kas gražu ir saldu. Jei paklaustumėte bitės, kur čia šiukšlynai, ji negalėtų jums atsakyti, nes tai jos tiesiog nedomina. Ji galėtų papasakoti kur auga rožės, našlaitės ar dobilai; kur yra medaus ar cukraus.

Žmonės, kupini gerų minčių, mąsto tik apie gėrį ir pastebi gėrį aplink.

Žmonės, kurių širdis kupina pykčio, tik purvus ir pastebi.

Kokiai kategorijai save priskirti – kiekvienam tenka rinktis asmeniškai.

Pasitelkę psichoanalizės mokslą, ten randame išskirtas dvi žmonių kategorijas: nekrofilus ir biofilus.

Nekros – tai mirusieji, o bio – gyvieji.

Dar Froidas išaiškino, kad žmones traukia arba gyvenimas, arba mirtis.

Vėliau psichoanalitikas Erikas Fromas savo studijose atskleidė, kad žmoguje slypi du dalykai: konstruktyvumas arba destruktyvumas.

Taigi, biofilai, yra tie, kurie kažką kuria, yra konstruktyvūs.

Nekrofilai – tie, kurie nieko nekuria, o tik stengiasi viską sugriauti. Toks jų esminis gyvenimo tikslas.

Kai kas gali tvirtinti, kad jų kritika gali būti naudinga. Tačiau kritikuoti galima tik tuomet, jei esi kompetentingas ir konstruktyvus, o kritikuodamas iškart pasiūlai išeitį. Visuomenėje gi susiduriame su nežmoniška, griaunančia, naikinančia, žeminančia kritika. Taigi, tokie kritikai patenka į nekrofilų kategoriją.

Remiantis psichologijos mokslu, visuomenėje yra 20 procentų kraštutinių nekrofilų. Tai tie, kurie atvirai patiria didžiulį malonumą naikindami ir žemindami. Kitaip jie gyventi negali. Toks jų gyvenimo būdas. Tai – vienintelis ir pagrindinis jų gyvenimo džiaugsmas.

20 procentų visuomenės sudaro aiškūs biofilai. Tai žmonės, kurie kuria, stato, įkvepia, skatina džiaugtis gyvenimu.

Likę 60 procentų – besiblaškantys į abi puses, kurių didesnė dalis labiau linkusi laikytis destruktyvios pozicijos.

Nekrofilų nuostatos.

Daugelis mėgsta skaityti, girdėti ir pasakoti negatyvią informaciją, ypač apie daugiau už juos pasiekusius žmones, nes tą daugumą įkvepia garsiai neištariama mintis: „Jis ar ji – tokie pat menkystos, kaip ir mes“.

Destruktyvūs žmonės linkę kitiems prikabinti etiketes ir apie visus mąstyti bei kalbėti tik blogai. Net jei kažkas bus išgelbėjęs kelias dešimtis žmonių, visuomet atsiras bent vienas nekrofilas, kuris tvirtins, kad kitas gerą darbą atliko vedinas savanaudiškų interesų.

Kyla klausimas: kodėl daugumą traukia imtis destruktyvių veiksmų ir kuistis svetimuose gyvenimuose?

Vienas žmogus sužinojo, kad nugaišo kaimyno karvė. Tuomet kitam kaimynui tarė:

- Nors man svetima nugaišusi karvė neturėtų rūpėti, tačiau vis tiek buvo labai malonu šią žinią išgirsti.

Pagrindinis atsakymas – pavydas! Pavydas – tai apmaudas dėl kito sėkmės. Pavydžiam žmogui tampa negera, jei jis pastebi kieno nors gerą savijautą, nuotaiką ar sėkmę. Jis gerai jaučiasi tik tuomet, kai kiti kenčia.

Ypatingai jie pavydi tų dalykų, kurių jiems patiems niekuomet nepavyks nei įgyti, nei pasiekti. Jau esu minėjęs, kad pavyduolis mažiau pavydės materialinės gerovės, nes dar galbūt puoselėja viltį ir pats praturtėti, tačiau jis be menkiausio gailesčio ir su neišmatuojama pagieža pavydės gabumų, talentų, grožio, jaunystės, - dalykų, kurių pats įgyti niekuomet nebeįstengs. Dėl to jis piktžodžiauja ir šmeižia tą, kuriam pavydi.

Galima paklausti, iš kur pavydas atsiranda ir kodėl kaskart tik auga bei agresyvėja?

Mokslas jau seniai įrodė, kad bet koks norų nesipildymas perauga į agresiją.

Agresija gali būti nukreipta į save. Kraštutinis jos pasireiškimo variantas – savižudybė.

Agresija gali būti nukreipta į kitą. Kraštutinis jos pasireiškimo atvejis – žmogžudystė.

Tad matome, kur gali nuvesti destruktyvus mąstymas ir gyvenimas.

Iš visų pusių žmogui teikiama informacija, kad jis – nelaiminga valdžios auka; kad jis gyvena nuolatinėje galimo karo, gamtos kataklizmų, situacijoje; kad yra kažkokio turtingųjų sluoksnio išnaudojamas ir t.t.

Tuomet žmogus ima teisinti savo destruktyvų elgesį, atmeta galimybę džiaugtis gyvenimu, o į galvą ateina mintis, kad jis tėra tik auka, todėl dėl nieko neatsako.

Tačiau kažkas jam pasako, kad tu nesi auka, o dėl įvairių situacijų esi kaltas pats.

Kodėl? Todėl, kad:

1. Pasiduoda negatyvios informacijos įtakai. Tuomet ima atrodyti, kad visi blogi, kad viskas blogai, kad kone viskas, kas tik yra šioje žemėje – blogis.

Ši nuostata gana greitai vis giliau įsitvirtina širdyje, sukeldama tik augančias destruktyvias pasekmes.

2. Lengvai priima kitų teiginius apie pozityvios informacijos skleidimo šaltinį, kaip apie blogį. Blogas Dievas ir bet kas, kas bebūtų pozityvu, - taip pat blogis, nes kažkas apie tai taip kalbėjo ar kalba.

Taip atsisakoma pastebėti gėrio šaltinius ir jų apraiškas, kurių norėdami atrasime be galo daug.

3. Savo asmeninį blogį perkelia į kitus: kiti kalti dėl mano neišmanymo, tinginystės, nesėkmių ir dėl visko.

Taip nusimeta asmeninę atsakomybę.

4. Nesprendžia iškilusių problemų bei uždavinių. Jis kaip strutis, kiša galvą į smėlį, manydamas, kad niekas jo nemato. Vietoj konkrečių veiksmų, jis fantazuoja: būčiau paukštis, tai pakilčiau ir nuskrisčiau; jei būčiau nykštukas, galėčiau ramiai gyventi svajonių pasaulyje; arba tiesiog einu, įsijungsiu kompiuterinį žaidimą, kuriame būsiu galingu kariu ir nugalėsiu visus savo priešus.

Visa tai suteikia žmogui galimybę atsisakyti realybės ir nuo jos atitrūkti.

5. Sukuria kažką kitame, ko nepriima savyje pačiame (mokslas šį reiškinį vadina projekcija).

Aplink visi niekšai, tik aš geras ir savyje neįžvelgiu net menkiausio niekšybės pėdsako.

Aplink visi pavyduoliai ir gobšai, nors iš tiesų didžiausias pavyduolis ir gobšuolis esu pats, tačiau šių dalykų savyje nenoriu priimti.

Melagis visus laiko melagiais.

Vagis visus laiko vagimis.

Niekšas visus laiko niekšais.

Kažkada tarp studentų buvo atlikta apklausa. Labiausiai nepatenkinti dėstytojais buvo dvejetukininkai. Nepatenkinti disciplinos stoka – tie, kurie be priežasties praleidinėdavo paskaitas. Dvejetukininkas nesakys, kad jis yra nevykėlis, tinginys, neefektyvus ir t.t., jis tvirtins, kad kalta menka dėstytojo kvalifikacija. O tas, kuris praleidinėja paskaitas, nesakys, kad jis viskam abejingas ir neturintis atsakomybės; jis teigs, kad kalta disciplinos stoka.

Kaip su tuo kovoti?

Niekas nepavyks jei mėginsime neigti jų poziciją ar stengsimės išaiškinti, kad jie klysta. Tiesiog belieka suvokti paprastą dalyką: šis reiškinys egzistuoja, taip jau yra, tai ne visiškai emociškai sveiki žmonės. Belieka juos palikti ramybėje, o širdyje atjausti, nes jų nelaimė, net jei jie jos nesuvokia, išties labai didelė. Jei juos pamėginsi išvaduoti iš jų įsitikinimų, visų pirma jie tam priešinsis, antra, pasijus esantys nuogi.

Literatūroje yra pasakojimas apie gentį, kuri gyveno tamsoje, purve, šiukšlėse. Genties žmonės mąstė, kaip bus nuostabu, kai pamatys šviesą. Ir išties atsirado didvyris, kuris išplėšė iš krūtinės širdį, iškėlė ją į viršų ir pirmas kelias sekundes, išvydę šviesą, visi draugiškai džiaugėsi: „Tegyvuoja šviesa!“ Po kurio laiko pažvelgė vienas į kitą ir apimti siaubo kalbėjo: „Mes gi purvini, mes šlykštūs, mes baisūs!“ Nieko nelaukiant, pirmieji akmenys nuskriejo link didvyrio, kuris išplėšė iš krūtinės širdį, norėdamas visiems padovanoti šviesą. Didvyriui pasisekė, nes mirties laukti ilgai nereikėjo, o širdis netrukus perdegė. Tuomet likusieji vėl paniro į tokią trokštamą, mėgstamą, svarbią ir mylimą tamsą.