Pelkė ar Rojus?

Gyvenimas kiekvienam žmogui suteikia galimybę keistis ir keisti. Tačiau vėl pasikartosiu, kad bet koks kitimo procesas priklauso tik nuo mūsų pačių! Visi į asmenines konsultacijas atvykstantys žmonės nori būti sveiki ir laimingi, tačiau, kai jiems pasiūlomos vienokios ar kitokios šiek tiek įpareigojančios priemonės bent minimaliai laimei pasiekti, kai kurie mieliau renkasi neveiklumo kelią, taip ir nepatirdami pozityvesnių pokyčių. Net jei žmogus gyvena savo susikurtoje akivaizdžiai barbariškoje „vertybių“ sistemoje, jam vis tiek atrodo, kad viskas gerai, todėl neįžvelgia poreikio kažką keisti.

O „reikalavimai“ (ir tai dažniausiai tik vos vienas – du, o ne visi iškart) tikrai nedideli. Tai pastangos įtikinti „vaiką“, kad jis „savo reikalus“ atliktų naktiniame puode, o ne šalia jo. Pagaliau tai net ne reikalavimai, o rekomendacijos. Tiesa, bent vieną jų vertėtų praktikuoti nuolat: ryte atsikėlęs pamąstyk apie kažką gražaus, kilnaus, tauraus, gydančio, ugdančio; rask laiko bent porą minučių ramiai pažvelgti į horizontą; įprask nusišypsoti bent keliems sutiktiems žmonėms; mėgink bent sykį prisiminti, kad gyveni „čia ir dabar“; pažvelgęs pro langą pamatyk, kokia nuostabi gamta; augink ant palangės gėlę ir nepamiršk ją prižiūrėti ir t.t..

Praėjus bent keliems praktikos mėnesiams jau galima žmogų kalbinti atrasti laiko tinkamai knygai; sąmoningai maldai; pozityviam mąstymui ir t.t.

Gerokai vėliau, dažniausiai po kelių metų, aišku, jei buvo išpildytos bent kelios aukščiau paminėtos rekomendacijos, žmogų galima pradėti mokyti suvokti gyvenimo prasmę ir tikslą; patirti harmoniją su savimi, kitais, pasauliu ir Dievu; pakilti aukščiau destruktyvių kolektyvinių bei asmeninių stereotipų; išmokti suvokti, kad pasaulyje gyvena daugybė žmonių, turinčių kitokį požiūrį nei tavo, kitas patirtis nei tavo, kitokias religijas nei tavo ir vienodai juos mylėti, tarsi jie būtų artimi šeimos nariai; atsiverti Dievo veikimui ir t.t.

Dar toliau siekiančių dalykų šįkart net neminėsiu, nes, kol nėra įsisavinti „maži“ (kurių gausesnės dalies taip pat nepaminėjau), apie „didelius“ geriau patylėti. Atskleisiu tik mažą širmos kraštelį, pacituodamas britų poeto Viljamo Bleiko (William Blake) ketureilį:

Pasaulį pamatyt vienoj smiltelėj,

O visą kosmosą miškų žolelėj.

Delne talpinti begalybę,

O mirksnio žybsny - amžinybę.

Taigi, kitimo bei keitimo procesas išties nėra lengvas, kaip kitąkart gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pamėgink pajudinti žmogų, įsitvėrusį vienintelės pozicijos, nors ir žinantį, kad jis gyvena visiškoje pelkėje. Pamažu pelkės smarvė tampa sava ir įprasta, o gal net ir savotiškai maloni. Pelkė šilta, nuspėjama, joje nesidaugina naujų rūšių siurbėlės, neplaukioja jokie baisūs krokodilai, gylis išmatuotas, vandens temperatūra įprasta, apskritai, viskas pažįstama ir sava. Kaip gerai ir kaip patogu! Na ir kas, jei kažkas siūlo persikelti į Rojaus sodus su skaidriais ežerais, tačiau kas ten žino, kaip iš tiesų gali nutikti?! Be to, reikės pajudinti užpakalį, apleisti įprastą ir taip pamiltą pelkę. Kyla baimė, kad galbūt pakeliui tyko baisūs plėšikai? Kas gali garantuoti ar įrodyti, kad išties Rojuje bus geriau?

(Atkreipkime dėmesį: daugelis jau nebemoka tikėti. Jie reikalauja garantijų ir įrodymų). Taigi, taip besvarstydami, nemaža dalis žmonių mieliau renkasi stabilią vegetaciją pelkėje, negu priima iššūkį pamėginti persikelti į Rojų.

! Vis dėlto, nors ir nedideliais bei nedrąsiais žingsneliais mes pamėginsime lipti iš savo „jaukių“ pelkių. Leisimės į nepaprastą kelionę link Rojaus, o keliaudami patirsime, jog keičiamės ir keičiame. Tuomet vieną dieną įvyks didis stebuklas: suprasime, kad jau esame Rojuje!