Prispjaudyta širdis

Jau ne kartą minėjau, kokią milžinišką įtaką mums daro per gyvenimą sukaupti įsitikinimai. Jų galioje leisti mums jaustis tarsi Rojuje, tačiau taip pat jų galioje - panardinti mus į patį baisiausią pragarą. Nors ir suprantame, kad pasirinkimas priklauso nuo mūsų, vis dėlto turime pripažinti, jog kiti taip pat gali, o ne retai ir labai stengiasi, įtakoti mūsų vidines būsenas.

Tačiau pradžioje noriu pasakyti, kad žmonių tarpusavio santykiuose, ypač partnerystėje, svarbu suvokti, kad visi yra verti būti laimingi, kūrybingi ir save realizavę.

Gyvenime yra du vyraujantys įsitikinimai:

1. Aš vertas! Tai stiprių, sėkmingų ir norinčių būti laimingais žmonių įsitikinimas.

Šie žmonės sugeba atsiriboti nuo svetimų nuomonių, spaudimo, reikalavimų, grasinimų, apkalbų ir kitų destruktyvių įtakų.

2. Aš nevertas! (Taip pat dažnai girdime sakant: „Tai - ne man!“, „Tai - ne mano jėgoms!“, „Šis žmogus – ne man!“ ir t.t.). Tai stiprioji silpnųjų vieta. Būtent šis įsitikinimas veda prie didžiulių nesėkmių ir griauna visus fantastiškiausius planus.

Liūdniausia, kad nusprendusieji „būti nevertais“ apie savo liūdesį, nesėkmes, kančias ir rūpesčius be atodairos pasakoja į kairę ir į dešinę, net nesigilindami, kokie klausytojai juos supa. Dažniausiai po atsivėrimo jie tampa dar labiau sužeisti.

Taip nutinka, kad:

* Bijodami pralaimėti, susikuriame pralaimėjimo strategiją.

* Pergalės strategija – tai suvokimas, kad esame verti paties geriausio žemėje paprasčiausiai vien dėl to, kad gimėme. Taigi jei gimėme, tai gimėme laimei, lyg paukštis skrydžiui.

Vis dėlto virš šių paminėtų vyraujančių įsitikinimų nuolat tvyro tam tikras šydas, darantis didžiulę įtaką tolesniam įsitikinimų formavimui. Šis šydas – kiti žmonės ir mūsų santykis su jais.

Partnerystėje skirsti lemta dviem! Skristi, skrodžiant neaprėpiamą aukštį, kalnų viršūnes, bedugnes, begalines erdves. Skristi, suvokiant, kad esantis šalia tvirti tiki, jog ir tu esi vertas tokio skrydžio, kurį galėtume apibūdinti žodžiu „Laimė“.

Ne retai, skrendant paukščiams, keliame galvas į viršų, stebėdami jų neprilygstamą sklendimą ir harmoniją. Taip ir dviem laimingiems žmonėms skrendant savomis erdvėmis, žiūrėk, ima ir išlenda kažkieno galvos, stebinčios, kaip ir kur įvyks nusileidimas? Koks jis bus: sklandus ar ne itin sėkmingas? (Patikėkite, daugeliui daug maloniau regėti ne darnų leidimąsi į Išsipildymų Žemę, bet pamatyti ir išgirsti didelį „Bumbt“).

Kai kada „Bumbt“ nutinka net ir darniausioms poroms. Tačiau šis „Bumbt“ nebus toks skausmingas, jei jį stebinčių galvų bus kuo mažiau.

Štai šioje vietoje ir prieiname lieptelį, jungiantį mūsų širdis su išorės pasauliu. Tik ar verta juo pereiti širdį ir kitą krantą skiriančią upę? Labai rizikuojame, kad širdis bus prispjaudyta!

Mėgindamas svarstyti, ar išties verta lieptelį peržengti, iškart siūlau pirmąjį patarimą: kuo mažiau kitiems pasakok apie asmeninio gyvenimo problemas.

1274 m. pr. Kr. Egipto Faraonas Ramzis kariavo su hetitais. Deja, mūšis nebuvo sėkmingas. Egipto karių kolona buvo visiškai sunaikinta. Dauguma kovotojų, įskaitant pačius faraono vaikus, buvo nužudyti. Vis dėlto, po nesėkmingos pergalės, faraonas ant rūmų sienos liepė iškalti užrašą, teigiantį, kad mūšis buvo laimėtas.

Tais laikais nebuvo interneto ir kitų itin greitų komunikavimo priemonių. Todėl užrašas apsaugojo faraoną nuo vietinių priešų, kurie dėl pralaimėto mūšio galėjo jį laikyti nevykėliu ir paskatinti sukilimus ar neramumus, o taip pat nuo kitų negeranoriškų genčių. Užrašas tapo iškalbingu liudijimu ir tų laikų kitų šalių diplomatams.

Per metus faraonas iš naujo sutelkė armiją, kilo į mūšį ir sutriuškino priešą. Šįkart užrašas išties skelbė tiesą. Be to, Ramzis įgijo Ramzio Didžiojo titulą.

Neišviešinta tiesa apie nesėkmę apsaugojo tūkstančio žmonių gyvybes (išvengiant vietinių sukilimų ar kaimyninių šalių puolimų, jei būtų žinoma, kad faraono armija sunaikinta).

Mūsų dienomis įvykiai klostosi kiek kitaip. Apie menkiausią smulkmeną pranešama tiesiai iš įvykio vietos. Žmonės viešina vieni kitų nesėkmingus gyvenimo nutikimus, tačiau patys pirmieji šiuo viešumu susidomi tikrai ne tie, kurie būtų pasirengę mums padėti. Pasipasakojus apie asmenines ar šeimos problemas, kuriam laikui tarsi ir galima sulaukti užuojautos, tačiau labai greitai kenčiantįjį aplimpa toksiški žmonės – nekrofilai (apie juos pasakojau skyriuje „Palikime juos ramybėje!“), netrunkantys dar labiau pagilinti skausmą.

Iliustruodamas teiginius, priminsiu genialios balerinos, Angelos Isadoros Duncan istoriją.

Apie nepakartojamo talento šokėją legendinis JAV prezidentas Theodoras Rooseveltas yra pasakęs: „Kai ji šoka, aš matau tyrą vaiką ryto saulės nutviekstame sode, skinantį svajonių gėles ir kuriantį gražiausia, ką gali žmogus“.

Tragiškiausias šios scenos legendos gyvenimo faktas - Isadora Duncan neteko trijų savo vaikų.

Kartą po vakarienės privataus vairuotojo bei auklės prižiūrimos atžalos panoro sustoti prie upės. Vairuotojui neužtraukus rankinio stabdžio, automobilis nuriedėjo į Senos upę - septynmetė mergaitė, trimetis berniukas ir auklė nuskendo.

Po šios tragedijos Isadora keliolika mėnesių nešoko, susirgo gilia depresija. Išbridusi iš ligos liūno garsioji šokėja vėl pastojo. Isadora Duncan manė, kad, jei susilauktų dar vieno vaikelio, taip išsigydytų sielos žaizdas. Tačiau moters kūdikis mirė po gimdymo praėjus vos kelioms valandoms.

Vėliau viename interviu balerina prisipažino, jog ji nujautė artėjančią nelaimę: likus kelioms dienoms iki vaikų žūties, Paryžiuje Isadora, šokdama pagal Frederico Chopino „Laidotuvių maršą“, netikėtai išvydo viziją, kad jos vaikai negyvi. Balerina tikėjo savo vizijomis ir turėjo puikią nuojautą, kuri jos niekada neapgaudavo. Net ir kelias dienas prieš savo mirtį Isadora prasitarė nujaučianti kažką negero.

Mirtis pasaulinio garso baleriną užklupo netikėtai: ragindama vairuotoją kuo greičiau važiuoti, penkiasdešimties sulaukusi Isadora Duncan nepastebėjo, kad jos šalikėlis įsipainiojo į automobilio ratą - jam pajudėjus, moteris pasismaugė.

Po to, kai pirmieji du šokėjos vaikai nuskendo, iš pradžių daugelis ją užjautė, palaikė emociškai, tačiau ne ilgai. Netrukus viskas apsivertė. Pasipylė begalybė kaltinimų, kad ji – bloga motina, nesugebėjusi išsaugoti savo vaikų. Į jos širdį spjaudė minios nekrofilų. Kaltino kas tik netingėjo: tiek artimieji, tiek visuomenė. Tikėtina, kad kaltinimų lavina suveikė tarsi prakeikimas, prišaukęs visiškai nelaimingą asmeninį gyvenimą ir tragišką jo baigtį.

Esame girdėję apie Eurazijoje ir Afrikoje išplitusius vanaginių šeimos plėšriuosius paukščius – grifus, mintančius dvėsena. Viena iš nepaprastų šių paukščių savybė – dvėseną jie jaučia net už 20 kilometrų.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie kai kuriuos žmones. Jie tarsi grifai. Jų energetinis maistas, be kurio jie negali ir nenori gyventi – kito žmogaus skausmas, apie kurį išgirdę, šie žmogėnai netrunka apkaltinti patį nelaimingąjį. Net jei jie ir užjaučia, jų užuojauta toksiška.

Prieš kurį laiką spaudoje buvo išplatintas straipsnis apie jauno misionieriaus žūtį, mėginant laukinėje gentyje paskleisti krikščionybę.

Nujausdamas skaitytojų reakciją, atsiverčiau komentarus. Nuojauta neapgavo: beveik visi komentarai - nekrofiliški. Dėl to, kad buvo nužudytas, negailestingai apkaltintas pats jaunuolis, nesikuklinant nei pagiežingų, nei nenormatyvinių, nei kitų skaudžiai įžeidžiančių žodžių.

Nesunku numanyti, kad tai - menkystos, kurios iš giliausio savo vidinės tamsos šulinio semiasi juodžiausią ir purviniausią vandenį, kurį ne tik patys nuolat geria, bet juo girdo ir aplinkinius. Deja, tokių aplink gana daug. Todėl, plačiai atlapodamas sužiestą širdį, rizikuoji ne tik sulaukti dar didesnių įskaudinimų, bet galbūt net ir mirtino smūgio.

Papasakosiu dar vieną istoriją.

Mirus garsiam rusų rašytojui Fiodorui Dostojevskiui, į šermenis rinkosi labai daug žmonių. Daugelis jų reiškė nuoširdžią užuojautą velionio našlei Appolinarijai Suslovai Dostojevskajai, likusiai su nedideliais vaikais. Tačiau net šermenų metu, kai kurie besilankantys reikalavo atiduoti vienus ar kitus rašytojo daiktus ar rankraščius, reiškė pretenzijas bei pasipiktinimą velionio našlei.

Garsusis rašytojas buvo laikomas „visuomenės nuosavybe“, todėl viskas, kas liko po jo mirties, žmonių nekrofilų nuomone, turėjo atitekti „visuomenei“, o po sąvoka „visuomenė“ jie omenyje turėjo save pačius.

Tačiau čia dar ne viskas. Netrukus kilo sujudimas, kad rašytojo vaikai – taip pat yra „visuomenės nuosavybė“, todėl būtina juos atimti iš niekingos našlės ir apgyvendinti valstybiniuose vaikų namuose.

Galima įsivaizduoti, kokias kančias teko patirti genealaus rašytojo našlei. Jos širdies indas tapo iki viršaus prispjaudytas.

Tačiau grįžkime prie patarimo kuo mažiau kalbėti apie asmeninio ir šeimyninio gyvenimo problemas.

Kai kitiems ištransliuojame nesėkmę, sąmonė ją taip pat įsisavina, ima kartoti ir įtvirtina pasąmonėje. Tuomet problemos viena po kitos ima kartotis. Pasąmonė visais būdais stengiasi įrodyti, kad esi nevykėlis.

Išsipasakoti apie problemas galime tik dviejų kategorijų žmonėms:

1. Tiems, kuriuos gerai pažįstame, per laiką patikrinome jų lojalumą ir/ar draugystę, jais pasitikime, kurie mus myli, yra šalia, emociškai palaiko, neperpasakoja mūsų skausmo kitiems, neprispjaudo į širdį, geranoriškai pataria ar paprasčiausiai apkabina.

2. Neutraliems žmonėms, t.y. patikimiems konkrečios srities specialistams, kurie niekuo nėra suinteresuoti ir mūsų problemos niekam neviešins.

Didieji pasaulio genijai, išradėjai, menininkai, mokslininkai taip pat ne vienas patyrė dramatiškų sukrėtimų ar net buvo atsidūrę ant skyrybų bei savižudybės slenksčio. Tačiau kai kurie apie skaudžiąsias patirtis savo memuaruose pasipasakojo tik tuomet, kai sunkumus nugalėjo. Taip jie skatina ir mus, susidūrus su sunkumais, apie juos nekalbėti kam nereikia, o jei būtinai norime savo skaudžiosiomis patirtimis su kažkuo pasidalinti, darykime tai tada, kai viskas jau bus praeityje, o šiandiena atrodys graži, laiminga ir sėkminga.

Tačiau daugeliui svarbu, kaip spręsti susidariusią situaciją čia ir dabar. Pateiksiu kelis paprastus patarimus.

1. Išsiaiškinkime, kas mus dažniausiai skaudina?

Šiam tikslui verta pradėti rašyti savo emocijų dienoraštį. Taip pat jame surašykime širdį prispjaudžiusius asmenis. Tačiau nesusitelkime tik į juos. Būtinai pasižymėkime žmones, kurie mums linki gero ir kuriais pasitikime. Tegul gerųjų žmonių sąrašas viršija niekingųjų sąrašą. Pasižymėkime, kaip ir kokiomis aplinkybėmis gerieji mūsų gyvenimo žmonės bei aplinkybės pakelia mums nuotaiką.

2. Išmokime džiaugtis gyvenimu!

Mokykimės kuo dažniau pastebėti gerąsias gyvenimo puses. Sunkios mintys, ilgalaikis skausmas greitai ima graužti mus pačius. Mokslininkai įrodė, kad pozityviai mąstantys žmonės daug lengviau pasveiksta. Tiems, kurie vadovaujasi gyvenimo džiaugsmo terapija (kurią susikurti gali kiekvienas asmeniškai), liaujasi galvos skausmai, susitvarko miegas, atsistato dvasinė pusiausvyra. Be to, pozityvūs žmonės daug greičiau pritraukia bet kokią sėkmę į savo gyvenimą.

3. Branginkime savo laiką!

Nuoskauda atima iš mūsų daug laiko bei jėgų ir verčia mus užsiimti bereikšmiais dalykais. Argi mums jų reikia?! Nesusitelkime į nuoskaudą, bet minutėmis susiplanuokime produktyvią dienotvarkę, į kurią patenka viskas: darbas, poilsis, miegas ir kiti išties svarbūs dalykai. Kuo labiau būsime užsiėmę, tuo mažiau laiko turėsime mąstymams apie nuoskaudas.

4. Būtinai judėkime!

Jauniems labiausiai padeda sportas. Sakoma, kad sportiški žmonės įsižeidžia rečiau už nejudrius. Tačiau daugumai vyresnio amžiaus žmonių aktyvus sportas nėra priimtinas pasiūlymas. Vis dėlto jį galime pakeisti kasdieniu pasivaikščiojimu. Vaikščiodami tiesiog grožėkimės gamta, pamėginkime pastebėti kuo daugiau detalių: medžių lapus, spalvas, sniegą, vandenį ir t.t.

​​​​​​​ 5. Skaitykime motyvuojančias knygas.

Protingi ir išsilavinę žmonės dažniausiai lengviau ištveria nuoskaudas. Perskaitę ką nors gerą, aptarkime turinį su mums palankiu žmogumi. Jei po ranka neturime tinkamų knygų, galime skaityti netgi pasakas. Jos išties gydo.

6. Atsirinkime pačius artimiausius žmones.

Pasidarykime sąrašą mums malonių žmonių, su kuriais dažniausiai susitinkame ir bendraujame. Papildomai pasižymėkime tuos, į kuriuos norėtume būti panašūs. Prisiminkime gerąsias jų charakterio savybes ir pamėginkime įsivaizduoti, kaip bent vieną – kitą gerąją savybę išugdysime savyje.

7. Atsisakykime bendravimo su tais, kurie spjaudosi!

Bendraudami su destruktyviais žmonėmis, patys lengvai pasiduodame išorinei ir vidinei destrukcijai. Ilgalaikis bendravimas net ir mus pačius paverčia nekrofilais.

8. Melskimės, medituokime!

Užsidekime žvakelę (geriausiai – troškimų išsipildymo). Ramiai pasimelskime ar pamedituokime. Po to žvelkime kelias minutes į žvakės liepsną, o vėliau užmerkime akis ir įsivaizduokime savo įžeidėją. Dešine ranka palieskime krūtinę ir tarkime:

- Aš tau atleidžiu!

- Aš linkiu tau laimės!

Tai ištarę atsimerkime, vėl pažvelkime į žvakės liepsną ir įsivaizduokime, kaip ši miela liepsnelė išdegina iš mūsų širdžių visas nuoskaudas, spjaudalus ir purvą.

Padėkokime Dievui už teikiamą pagalbą ir siunčiamą ramybę bei apsaugą.

9. Sudeginkime nuoskaudas!

Šis metodas grindžiamas ugnies galia paversti pelenais viską, kas tik į ją patenka.

Ant nedidelio ir plono popieriaus gabalėlio surašykime savo nuoskaudas (bet ne vardus širdį prispjaudžiusių žmonių). Tuomet popieriaus lapelį paimkime pincetu (kad nenusidegintumėme pirštų) ir sudeginkime jį žvakės liepsnoje.

Kol popierius dega, įsivaizduokime, kad ši ugnis naikina ne tik popieriaus lapelį, o iš pačios širdies gelmės išdegina visas nuoskaudas.

Tuo pat metu galima sakyti tokius žodžius:

- Aš sudeginu visas savo nuoskaudas, visą pyktį ir pretenzijas žmonėms. Taip rengiu dirvą savo būsimai laimei.

10. Tikėkime savo pergale!

Neabejokime, kad anksčiau ar vėliau gėris laimi. Pagaliau, jei nesitikime patirti tobulo savęs realizavimo šiame gyvenime, auginkime amžinojo gyvenimo viltį. Gyvenimo, kuriame nebus spjaudalų ir dėl jų kylančių kančių. Todėl paleidę iš savo širdžių ir minčių besispjaudančius, tikėkime savo pergale!

Pergalės strategija – tai suvokimas, kad esame verti paties geriausio žemėje paprasčiausiai vien dėl to, kad gimėme!

Pergalės strategija – tai suvokimas, kad esame verti paties geriausio amžinybėje paprasčiausiai vien dėl to, kad apskritai esame ir esame amžini!